Praėjus metams nuo suklastotų prezidento rinkimų, tarptautinėje arenoje kalbama apie dvi Baltarusijas. Nei Vakarai, nei Rusija negali pakeisti šios realybės, tačiau ir vieni, ir kiti turės išmokti gyventi su jomis abiem, rašo Pavelas Slunkin.
Beveik tris dešimtmečius nuo pirmosios ir vienintelės sąžiningos Aliaksandro Lukašenkos pergalės 1994 metais vykusiuose prezidento rinkimuose, tose pačiose valstybės sienose sugyveno dvi Baltarusijos. Viena – autoritarinė, iki šių dienų atstovaujama oficialios Vyriausybės ir jos šalininkų. Kita – siekianti laisvės ir demokratijos, išgyvenanti nuolatinį pirmosios spaudimą ir represijas. Šios dvi Baltarusijos niekada nebuvo lygios, antroji, nepaisant reguliarių aktyvistų ir emigrantų pastangų, iki šiol nebuvo reikšminga tarptautinės arenos žaidėja. Viskas iš pagrindų pasikeitė praėjusiais metais, kai „laisvoji Baltarusija“ pagaliau įgijo geopolitinį svorį. Jai nepavyko išstumti autoritarinės konkurentės, tačiau pavyko pelnyti de facto tarptautinį pripažinimą.
Baltarusija virto dvigalve būtybe – nė viena negali praryti kitos, tačiau abi bando tai padaryti. Šiandien tarptautinėje arenoje Baltarusijai atstovauja ne tik A. Lukašenka ir jam ištikima Užsienio reikalų ministerija; vis dažniau šis vaidmuo tenka Sviatlanai Cichanouskajai, išeivijai ir net 631 Baltarusijoje kalinčiam politiniam kaliniui, kurie praėjusią vasarą drąsiai metė iššūkį režimui. Visi tarptautiniai partneriai, nepriklausomai nuo to, kurią iš dviejų Baltarusijų palaiko, turi išmokti bendrauti su šia sunkiai nuspėjama būtybe.
Maskva baiminasi, kad laisvoji Baltarusija, kuri pastaruoju metu įgijo daugiau jėgos ir svorio, pakeis A. Lukašenką, sukeldama pavojų Rusijos politinėms ir ekonominėms investicijoms šalyje. Rusija stato už tuos politikus, kurie jėga išlaiko valdžią Baltarusijoje, už tuos, kurie yra tapę demokratinio pasaulio personae non grata. Tačiau, kad ir kaip to norėtų, Kremlius negali tiesiog apsimesti, kad laisvoji Baltarusija neegzistuoja. Rusijai tenka susitaikyti su realybe, kad Baltarusijos visuomenė per pastaruosius metus iš esmės pasikeitė ir neketina grįžti į prieškrizinę būseną.
Vidinis A. Lukašenkos nelegitimumas laikui bėgant tik stiprės ir gali baigtis staigiu jo nuvertimu, kruvinu pilietiniu karu ar politiniais pokyčiais, vykstančiais pagal šalies gyventojų, o ne pagal Rusijos sąlygas. Tai verčia Maskvą ieškoti alternatyvų, užuot aklai rėmus nepopuliarų diktatorių, kaip kad ji daro šiuo metu.
Panašioje situacijoje atsidūrė ir Vakarų šalys. Europos Sąjunga ir JAV gali kiek tik nori neigti A. Lukašenkos legitimumą, tačiau negali jo ignoruoti, nes būtent jis perima lėktuvus su ES piliečiais ir kursto dirbtinės migracijos krizes prie NATO sienų. Kovoje su Minsku tiek Briuselis, tiek Vašingtonas turi atsižvelgti į savo pasirinkimo pasekmes tiems, kurie priešinasi A. Lukašenkai, bet kuriuos neišvengiamai palies griežtos ekonominės sankcijos. Į Vakarų sankcijas režimas jau ne kartą reagavo, bausdamas susilpnėjusios pilietinės visuomenės atstovus.
Tokiose šalyse kaip Baltarusija, išsidėsčiusiose palei svarbią geopolitinę lūžio liniją, didelio masto politinės pertvarkos neišvengiamai išprovokuoja krizes, o neretai ir išorinę intervenciją. Tačiau Baltarusija netapo derybų objektu platesnėje Rusijos ir Vakarų konfrontacijoje. Nei vieni, nei kiti negali priversti savo „sąjungininkų“ Baltarusijoje daryti tai, kas prieštarautų jų pačių interesams, kad ir kaip jie juos supranta.
Nepaisant per pastaruosius metus katastrofiškai padidėjusios A. Lukašenkos priklausomybės nuo Rusijos, jis neatidavė Maskvai šalies metaforinių raktų, o toliau aršiai gina savo valdžios ribas nuo Rusijos brovimosi. Lygiai taip pat jis nenori atsitraukti nė per colį spaudžiamas Vakarų ir netgi randa drąsos ir jėgų surengti puolimą.
Tuo pačiu metu Baltarusijos pilietinė visuomenė įgijo naują ir svarbų vaidmenį vidaus ir užsienio politiniuose procesuose. Apie tai neabejotinai liudija dešimtys S. Cichanouskajos susitikimų su įvairių pasaulio šalių lyderiais. Tačiau prie to taip pat labai prisideda baltarusių diaspora, kurios iniciatyvos ir aktyvus lobizmas dėl ekonominio spaudimo Baltarusijos valdžiai neleidžia užsienio vyriausybėms grįžti prie patogaus „įprastų reikalų“ režimo. Ar ši Baltarusijos dalis yra priklausoma nuo Vakarų? Taip, ir ji tikisi iš jų politinės paramos. Bet ar ji seks ES ir JAV, jei šios staiga sugalvos sudaryti paliaubas su A. Lukašenka? Ne, neseks. Galva priklauso Baltarusijai, o ne Vakarams.
Nė vienas iš šių kelių neveda lengvo sprendimo link. Viena pusė nesugeba sulaikyti A. Lukašenkos nuo žlugdančios ir net destruktyvios veiklos – nuo jį įžeidusių šalių ambasadų uždarymo iki purvinų kontrabandos ir prekybos žmonėmis schemų. Tuo tarpu pats A. Lukašenka, nepaisant visų savo galių, nėra pajėgus sustabdyti savo konkurentų, kurie ir toliau plečia savo tarptautinių kontaktų tinklą. Net ir Vakarų sankcijos jo režimui, kurios dabar yra griežtesnės nei bet kada, yra šios lygiagrečios Baltarusijos užsienio politikos rezultatas, kurio A. Lukašenka negali kontroliuoti.
Naujo dvigalvio tarptautinio veikėjo susiformavimas kol kas yra bene svarbiausia šios politinės krizės išdava. Jo galvų kova padidino tarptautinį Baltarusijos matomumą ir privertė užsienio vyriausybes įsitraukti. Tačiau šių dviejų galvų išryškėjimas yra pagrindinė priežastis, kodėl nevyksta jokios užkulisinės tarptautinės derybos, kaip kad buvo tikimasi iš Joe Bideno ir Vladimiro Putino susitikimo, kurios padėtų įveikti krizę. Bet kokių susitarimų įgyvendinimas būtų įmanomas tik tuo atveju, jei juose būtų atsižvelgta į abiejų Baltarusijų interesus. Tuo tarpu šalis atsidūrė aklavietėje, nes sprendimas įmanomas tik įsitraukus Vakarams ir Rusijai. Kol taip nenutiks, abi galvos ir toliau tik nepavojingai kramsnos viena kitą. Nė viena iš dviejų Baltarusijų nepajėgs nugalėti kitos, tačiau lygiai taip pat nei Vakarai, nei Rusija nesugebės išspręsti krizės, neatsižvelgdami į abi Baltarusijas.
Pavelas Slunkinas yra Europos užsienio santykių tarybos kviestinis mokslinis bendradarbis ir buvęs Baltarusijos diplomatas. Savo tyrimuose daugiausia dėmesio jis skiria Baltarusijai, jos vidaus ir užsienio politikai, santykiams su Rusija, Europos Sąjungai ir JAV.
Jo komentaras pasirodė ECFR tinklalapyje ir LRT.lt yra perspausdintas su ECFR sutikimu. Originalią publikaciją anglų kalba galite rasti čia.
Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.
Šaltinis: LRT.LT
