Daugkartinė Europos ir Pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionė, Londono ir Tokijo olimpinių žaidinių prizininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė LRT OPUS sako, kad iškovoti medalį olimpinėse žaidynėse yra didžiausia visų sportininkų svajonė ir siekis. Vienintelį medalį Lietuvai Tokijuje iškovojusi sportininkė tikina finišo tiesiojoje sunkiai tramdžiusi ašaras ir norą garsiai rėkti.
Kai jau atrodė, jog Tokijo olimpinėse žaidynėse liksime be medalių, ji savo sprintu paskutinėmis minutėmis įsiveržė tarp lyderių ir parvežė Lietuvai olimpinį sidabrą. Širdžių čempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė tikina, kad nors esame ir maža tauta, tačiau galime pasauliui parodyti savo stiprybę.
Kiekviena tauta palaiko savo sportininkus, o sportas yra didžiulė garbė parodyti visam pasauliui, kad mes esame nors ir maži, tačiau labai stiprūs, sako neseniai iš prezidento apdovanojimą gavusi L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
„Tai visų žmonių nuopelnas, kad mes esame tokie stiprūs. Nepaisant to, kad mūsų sąlygos nėra pačios geriausios, mes vis tiek sugebame tuos čempionus turėti, sugebame visam pasauliui parodyti, kokie stiprūs esame. Tas jausmas labai gerai persiduoda visiems, dėl to visa dūšia sergame už tuos sportininkus ir džiaugiamės, kada jie laimi medalius“, – sako Tokijo Olimpinėse žaidynėse bronzos medalį Lietuvai iškovojusi sportininkė.
Tokijo olimpinės žaidynės Laurai buvo jau ketvirtosios. Penkiakovininkė sako, kad nepaisant griežtų ribojimų, olimpinė dvasia buvo juntama ir Tokijuje. Šiųmetės žaidynės, žinoma, buvo suvaržytos, nebuvo tiek laisvės, tačiau tai visai atitiko mano modelį atvažiuoti, startuoti ir išvažiuoti, tikina L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Kuomet finiše bėgau paskutinius 50 metrų, galvojau, kad tas medalis bus visiems mums, visai Lietuvai. Tribūnose lietuvių nebuvo daug, gal kokie septyni-aštuoni žmonės, tačiau jie visi šaukė: Laura, Laura! Ir man atrodė, kad čia sėdi visa Lietuva.
„Niekada nebuvo tokios progos, kad žaidynėse galėčiau pasilikti ilgiau ir iš tikrųjų pajausti tą olimpiados dvasią, kuomet į vieną krūvą susiburia visas pasaulis. Tai to jausmo nesu per daug patyrusi, – prisipažįsta pašnekovė. – Tačiau tai yra mano pasirinkimas ir toks mano modelis, kad olimpinėse žaidynėse startuoti būtent taip.
Šįkart taip pat viskas buvo panašiai. Atvykau vieną dieną anksčiau iki starto, o išvykau taip pat greitai, nes buvo griežtas reglamentas – palikti šalį ilgiausiai iki dviejų parų. Nei atidarymo, nei uždarymo ceremonijų nepajutau. Uždarymo ceremonijoje teko sudalyvauti keliose žaidynėse. Tačiau tos kelios dienos jautėsi tokios suvaržytos, viskas buvo labai griežta. Tai šiek tiek varžė ir mane pačią. Tačiau nepaisant to, aš labiau džiaugiausi, nes turėjau medalį.“
Norėjosi ir rėkti, ir šaukti, ir verkti tuo pačiu metu. Aš džiaugiausi už visą Lietuvą, kad pagaliau turime medalį! Bent jau vieną. Tai buvo neapsakomas jausmas.
Iškovoti medalį, pasak L. Asadauskaitės-Zadneprovskienės yra neapsakoma euforija. Tai džiaugsmas, vedantis prie ašarų, atvirauja ji. „Kuomet finiše bėgau paskutinius 50 metrų, galvojau, kad tas medalis bus visiems mums, visai Lietuvai. Tribūnose lietuvių nebuvo daug, gal kokie septyni-aštuoni žmonės, tačiau jie visi šaukė: Laura, Laura! Ir man atrodė, kad čia sėdi visa Lietuva.
Nors tas palaikymas, rodos, buvo nedidelis, tačiau iš tiesų jis buvo labai reikalingas ir svarbus. Man tai buvo labai didelė šventė ir aš išgyvenau labai stiprius jausmus. Norėjosi ir rėkti, ir šaukti, ir verkti tuo pačiu metu. Aš džiaugiausi už visą Lietuvą, kad pagaliau turime medalį! Bent jau vieną. Tai buvo neapsakomas jausmas“, – savo išgyventais jausmais ir potyriais finišo tiesiojoje dalinasi sportininkė.
Olimpines žaidynes stebi visas pasaulis, visa tavo valstybė, visi serga už tave. Tai yra tokia visuotinė šventė. Ir toje šventėje nugalėti yra didžiulė garbė.
Paklausta, kuo skiriasi Europos ar Pasaulio čempionatuose iškovotas medalis nuo iškovoto olimpinėse žaidynėse, penkiakovininkė teigia, kad olimpiada yra visų sportininkų svajonė ir aukščiausias lygmuo.
„Apskritai olimpinės žaidynės yra viršūnė visko, – sako L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė. – Tai yra svarbiausias startas, vykstantis kas keturis metus. Jame susirenka patys stipriausi sportininkai, nes atranka vyksta visus keturis metus. Jau vien pakliūti į olimpines žaidynes yra didžiulė garbė. O iškovoti medalį olimpiadoje yra aukščiausia, kas gali nutikti.
Olimpinės žaidynės yra tikrai aukščiau už Europos ar Pasaulio čempionatus. Be abejo, džiaugiesi visur iškovojęs medalį, tačiau olimpines žaidynes stebi visas pasaulis, visa tavo valstybė, visi serga už tave. Tai yra tokia visuotinė šventė. Ir toje šventėje nugalėti yra didžiulė garbė.“
Iš pradžių plaukimas buvo pasirinktas dėl sveikatos, o jau vėliau viskas peraugo į sportą, o dar vėliau ir į pergales. Man plaukimas labai patiko, o ir sekėsi. Taip ir užsikabinau.
Prisiminusi vaikystę sportininkė prisipažįsta norėjusi šokti baletą. Labai norėjau būti balerina, tačiau man nepavyko pakliūti į baletą ir tuomet pasirinkau plaukimą, prisimena ji. „Baletas man atrodė labai gražus dalykas. Tačiau tas laikas labai sutapo su mokykla ir aš nepakliuvau į baletą. Tuomet atėjau į plaukimą ir dėl to labai džiaugiuosi.
Iš pradžių plaukimas buvo pasirinktas dėl sveikatos, o jau vėliau viskas peraugo į sportą, o dar vėliau ir į pergales. Man plaukimas labai patiko, o ir sekėsi. Taip ir užsikabinau“, – savo atėjimą į profesionalų sportą prisimena daugkartinė Europos ir Pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionė, Londono ir Tokijo olimpinių žaidinių prizininkė L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Viso pokalbio su L. Asadauskaite-Zadneprovskiene klausykitės radijo įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
Taip pat skaitykite
Šaltinis: LRT.LT