Kaip viską suspėti ir neišprotėti, nėra tik retorinis klausimas. Su tokia problema susiduria daugelis talentingų verslininkų ir vadybininkų, nerimaujančių, kad gali kažką svarbaus pražiopsoti savo gyvenime.
Stresas, lėtinis nuovargis ir išsekimas – kaina, kurią tenka sumokėti už tai, kad nepaisoma protinio darbo higienos. Karjeros užkulisiuose neretai lieka ne tik bemiegės naktys, bet ir sveikatos sutrikimai, yrantys partnerystės ryšiai ar nusivylimas šeima.
Apie dėmesingumo lavinimą ir sąmoningumo ugdymą parašęs knygą „Staigmena gyventi“ psichologas Paulius Rakštikas niekam nelinkėtų skubėti.
„Laikas skubėti lėtai, nes niekas nepridaro tiek žalos, kiek mūsų pačių noras viską suspėti“, – įspėjo psichologas P. Rakštikas.
– Ar yra skirtumas tarp fizinio skubėjimo ir skubėjimo mintyse, kuris atsiranda dėl didelio kiekio informacijos ir laiko deficito?
– Laikas yra viena pagrindinių materijos egzistavimo formų. Pats laikas nėra nei greitas, nei lėtas, jis neatsiejamas nuo judančios materijos. Bet skubėjimas ar neskubėjimas yra tik mūsų pačių susikurti žodžiai ir mūsų emocijos.
Laiko tėkmė nepriklauso nuo mūsų suvokimo – mes galime manyti, kad jo beveik nėra arba dar liko visa amžinybė, bet laikrodžio rodyklė tiksi tokiu pačiu greičiu. Aišku, būtų galima užduoti klausimą, kodėl sakome, kad laikas greitai praėjo, kodėl diena pralėkė kaip akimirka. Turbūt nereikia didelių išvedžiojimų, kad suprastume – skubėjimas kyla dėl mūsų mąstymo ir požiūrio į tikrovę.
– Ar galite pateikti pavyzdį, kas atsitinka, kai žmogus nepaiso dėsnių ir elgiasi taip, lyg paroje būtų ne 24 valandos, o dvigubai daugiau?
– Daugelis žmonių skundžiasi tuo, kad kažko nespėja atlikti. Tada kyla esminis klausimas, ar įmanoma gamtoje ko nors nespėti. Ar gamtoje yra tokių nespėjimo faktų, ar gali būti, kad susimaišytų metų laikai ir po žiemos ateitų ne pavasaris, o ruduo?
Šis klausimas svarbus ne tik suaugusiesiems. Vieną vakarą mano mažametis sūnus susigraudino, kaip nori braškių, o jų nėra, nes lysvės apsnigtos. Net suaugęs žmogus gali jausti sukrėtimą, kad nori to, ko nėra. Tokia psichologinė būsena susijusi su norais ir svajonėmis. Iš tikrųjų laikas nekreipia dėmesio į mūsų norus, jis teka savo vaga. Bet susikurdami idėją, kas turėtų įvykti per tam tikrą laiko atkarpą, sukuriame planą, kuris neturi nieko bendro su tikrove, todėl susiduriame su neįveikiamomis kliūtimis.
Taip atsiranda praraja tarp mūsų norų ir galimybių. Juk norėdamas visą arbūzą sutalpinti į vieno litro talpos indą, galiu tai padaryti tik pjaustydamas arbūzą po gabaliuką. Lygiai taip pat atsitinka ir su laiku.
Greitas skubėjimas ne visada atsiperka. Pavyzdžiui, automobilių sporto lenktynėse „Formulė –1“ gali būti iš anksto suplanuoti du ar trys sustojimai. Jei sportininkas planuoja rečiau stoti, jo bolidas gali išvystyti didesnį greitį, jis gali aplenkti daugiau varžovų. Tačiau jis rizikuoja, nes gali baigtis kuras dar nepasiekus finišo.
Taip yra ir su mūsų sveikata, nes organizmo resursai riboti. Mes galime mažiau miegoti, paskubomis valgyti, pamiršti savo pomėgius ir palikti juos šviesesniems laikams. Mes tarsi susikuriame iliuziją, kad varžydami save galime daugiau atlikti svarbių darbų. Iš tikrųjų daug kam tai pavyksta. Bėda ta, kad siekdamas užsibrėžtų tikslų žmogus nesuvokia, kad tai daro savo resursų sąskaita.
– Kuo gali baigtis amžinos grumtynės su laiku?
– Nuolatinis skubėjimas ir nespėjimo jausmas sutrikdo organizmo pusiausvyrą. Žmogus nesugeba susikaupti, jaučiasi apatiškas, praranda gyvenimo džiaugsmą. Nėra teisinga manyti, kad savaitgalį pavyks atsigriebti ar sulaukus senatvės pavyks gerai išsimiegoti.
Fiziologiškai to neįmanoma padaryti, nes mūsų kūnas įpratęs prie tam tikro darbo ir poilsio ritmo. Jei mes jį sutrikdome, jaučiamės liguistai. Dėl pernelyg didelio darbo krūvio išsivysto tokia būsena kaip perdegimo sindromas, kuris dar vadinamas profesiniu perdegimu, taip kaip skendimas pelkėje, kai žmogus vis bando išsikapanoti, bet iš tikrųjų klimpsta vis giliau.
– Dėl kokių priežasčių susidaro uždaras ratas?
– Dažnai būna sunku nutraukti skubėjimą ir lėtinti gyvenimo tempą, nes sulaukiame tam tikro pastiprinimo iš aplinkos. Pagyrimas, algos pakėlimas, paaukštinimas darbe – šios priemonės tarsi motyvuoja gyventi dar greičiau. Ilgainiui skubėjimas tampa įpročiu, gyvenimo norma. Nerimas ir nuogąstavimas, kad galiu kažką svarbaus pražiopsoti, įsitikinimas, kad privalau tam tikras užduotis atlikti šiandien, o ne rytoj – visa tai atsiliepia ir santykiams su artimaisiais. Juk žinoma, kad šeima visada atleis.
Ateina laikas, kai į skubėjimą pradeda reaguoti visas kūnas. Dirglumas, nervinė įtampa, sumažėjęs apetitas, nemiga, vangumas – tokios būsenos aplanko vis dažniau, kol vieną rytą atėjęs į darbą žmogus nieko nenori daryti. Jam viskas atsibodo.
Yra ne viena liūdna istorija, pasakojanti apie tai, kaip keletą metų be atostogų tempęs žmogus pagaliau išvyksta į išsvajotą kelionę ir numiršta. Tai – kaina kurią moka darboholikai.
– Ar yra priemonių, kurios apsaugotų nuo tokios tragedijos?
– Tikslų siekimo kultūra, kurioje mes gyvename, yra negailestinga. Ji įvaro žmogų į kampą, jis nebegali sustoti, nes pasidaro žalingų įpročių vergu. Dirbdamas su žmonėmis, kurių biografijos puikios žvelgiant iš šono, dažnai girdžiu abejonių, kaip toliau gyventi.
Kad žmogus mokėtų laiku sustoti, jis turi žinoti, kaip tai padaryti. Įprotis skubėti nesusiformuoja per vieną dieną. Yra ne vienas būdas, kaip lėtinti gyvenimo tempą. Pavyzdžiui, galima peržiūrėti darbotvarkę, susiplanuoti darbus, kuriuos galima atlikti vėliau, reguliuoti krūvį, atsisakyti viršvalandžių, pakoreguoti darbotvarkę taip, kad ji atitiktų protinio darbo higienos reikalavimus.
Darbas, bendravimas, poilsis, laisvalaikis – tai kertiniai akmenys. Jei žmogus neturi bent vienos atramos, jis griauna harmoningo gyvenimo pamatus. Prisiminkime, neįmanoma pastatyti palapinės, jei yra tik vienas skersinis.
– Vaistinių lentynose gausu įvairių medikamentų nuo nemigos, nerimo ir dirglumo. Gal žmogui paprasčiau išgerti tabletę nei ieškoti psichologo?
– Pirmiausia, reikia ne vienos priemonės, o viso komplekso. Yra žinoma, kad cheminiai vaistai gelbsti trumpai, o naujų įpročių formavimas garantuoja ilgalaikius pokyčius.
Antra, mes turime išmokti dėmesingo įsisąmoninimo. Trečia, turime į savo darbo kalendorių įtraukti taip pat įvairias poilsio priemones: tai fizinis aktyvumas, išvykos į gamtą, bendravimas su artimaisiais ir draugais, skaitymo malonumas. Taip pat negalima užmiršti pomėgių. Mes turime tam rasti laiko, nes tai suteikia teigiamų emocijų ir gyvenimo prasmę.
Ketvirta, žmogus turi atsigręžti į gamtą, išbandyti pirmiausia tai, kas natūralu, nes kokybiški augalinės kilmės preparatai neturi šalutinio poveikio. Pavyzdžiui, laiko ir mokslo patikrintas derinys iš ramunėlių, melisų, pipirmėčių, apynių spurgų ir valerijonų stiprina nervų sistemą.
Toks augalinių medžiagų derinys padeda atsipalaiduoti, mažina nerimą, gerina miegą, tai – skubioji pagalba, jei žmogus jaučiasi pervargęs, išsekęs. Jis neturi laukti tos dienos, kai viskas atrodys pilka ir nuobodu. Žmogus turi mokėti skaityti tuos ženklus, kuriuos jam siunčia organizmas.
Lėtas skubėjimas – tai gebėjimas atlikti kasdienius darbus, darant tam tikras pauzes, kurios yra būtinos. Kai mes sakome „skubėk lėtai“, tai nereiškia užtraukti automobilio rankinį stabdį. Imkime pavyzdį iš maratono bėgiko, juk jis niekada nepasieks finišo, jei visą laiką bėgs kaip sprinteris, kurio tikslas – tik trumpa distancija.
