Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) mokslininkė dr. Lina Šeduikytė perspėja, kad žmonių sąmoningumo trūkumas, o tiksliau – noras kuo daugiau sutaupyti statant ar renovuojant pastatus, gali atnešti daug problemų dirbant ar gyvenant tokiuose pastatuose, o kartais nulemti ir tam tikrus negalavimus. „Darnumą kuria pats žmogus, o technologijos yra tik įrankis – pirmiausia patys turime pakeisti savo požiūrį ir mąstymą“, – dr. L. Šeduikytė.
Kas yra „sergantis pastatas“? Kaip statybų sektorių padaryti darnesniu? Kodėl statybos inžinerijos svarba tik auga? Mikroklimato ir darnumo sritis nagrinėjanti dr. L. Šeduikytė pateikia atsakymus į šiuos klausimus.
„Man įdomiausia yra tai, kaip mes galime padėti žmogui, kaip galime tausoti aplinką ir kaip patys galime būti darnia visuomenės dalimi. Su tuo susijusi ir mano mokslinė veikla – patalpų mikroklimatas. Nagrinėju, kaip užtikrinti tinkamas sąlygas mokyklose, biuruose, gyvenamosiose patalpose. Taip pat ir įvairius sprendimus, kurie padeda išlaikyti paveldo bei istorinius pastatus“, – sako KTU mokslininkė.
patalpų mikroklimato tyrimus L. Šeduikytė įsitraukė Danijos technikos universitete, kuriame studijuodama praleido pusantrų metų. „Pamenu, tada buvo svajonė vien matyti jų mokslines laboratorijas, kuriose buvo imituojamos įvairios sąlygos. Dabar KTU Statybos ir architektūros fakultete mes patys turime tokią patalpų mikroklimato laboratoriją ir galime tyrimus atlikti kartu su magistrantais ir doktorantais“, – sako tyrėja.
Kas yra darnumas ir kaip tai siejasi su statybos inžinerija?
Darnumas turi įvairių aiškinimų, bet aš jį suvokiu pagal klasikinį apibrėžimą. Darnumą sudaro trys aspektai: aplinkosauginis, ekonominis ir socialinis. Mūsų visa veikla ir sprendimai turi apjungti visus tris aspektus. Pagal Jungtinių Tautų aiškinimą, turime gyventi taip, kad mūsų veiklos ir priimami sprendimai nekenktų ateities kartoms.
Žiūrint į statybos inžinerijos sritį, mes tikrai turime galimybę, kaip darniai darbuotis tiek mokslinėje, tiek ir pramonės veikloje. Ir nebūtinai priimti sprendimus, kurie ekonomiškai naudingiausi, bet galvoti apie žmogų, apie tai, kaip jis jaučiasi tam tikroje aplinkoje. Mes galime užtikrinti aplinkos tausojimą pasirinkdami brangesnius, bet darnesnius sprendimus.
Kodėl kartais pastatuose blogai jaučiamės?
Labai svarbu, kad žmogus gerai jaustųsi patalpose, kuriose dirba ir gyvena. Yra toks „sergančio pastato sindromas“, su kuriuo susiduriame būdami kokioje nors patalpoje – jaučiame akių sausėjimą, niežėjimą, mieguistumą, galvos skausmą, o išėjus iš patalpos šie nusiskundimai dingsta. Jų gali būti ir kitokių, bet tikėtina, kad toje patalpoje buvo tam tikri veiksniai, sukėlę šiuos simptomus.
Vienas iš dažniausių faktorių – netinkamas vėdinimas. Dėl jo kyla anglies dvideginio lygis, skauda galvą, mums sunkiau susikoncentruoti. Kitas faktorius – įvairių prietaisų, pavyzdžiui, galingų spausdintuvų, buvimas patalpoje. Taip pat ir baldų, kilimų, apdailos ar kitų medžiagų. Jei daugiau nei vienas žmogus išreiškia tokius pačius nusiskundimus, reikėtų daryti tyrimą ir nustatyti jų priežastis.
Labai svarbu, kad būtų tinkama oro kokybė ir tinkamas vėdinimas. Mūsų daryti tyrimai mokyklose rodo, kad kartais CO2 kiekis klasėse siekia 3 ar net 5 tūkst. ppm, kai rekomenduotina norma yra 1 tūkst. Vaikams būna sunku susikoncentruoti, jie būna mieguisti.
Kita problema – mūsų renovuoti daugiabučiai. Įprasta situacija, kai kiaurus senus tarybinius daugiabučius apšiltiname, bet žmonių įpročiai nepasikeičia. Gyventojai įpratę taupyti, nevėdinti patalpų, todėl atsiranda tokios problemos, kaip pelėsis ar per aukštas anglies dvideginio kiekis, ir žmonės vėl jaučiasi prastai savo namuose.
Šalia visų technologinių sprendimų, medžiagų parinkimo, reikia keisti ir žmonių įpročius. Privalu suprasti, jog patys galime prisidėti prie geresnės oro kokybės namuose. Tai galima padaryti ir mokyklose, pavyzdžiui, atidarydami visus langus per pertrauką. Gal pradžioje ir bus šalta, ypač šaltuoju sezonu, bet taip pakeisime orą ir vaikų savijauta bei mokymosi kokybė bus visai kita.
Kaip pasigerinti situaciją namuose be remonto?
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas kelia problemas. Tai gali būti ir paprasčiausia kiliminė danga. Danijoje atlikome mikroklimato tyrimą, kurio metu tyrėme žmonių darbingumą esant skirtingoms sąlygoms. Žiūrėjome, kiek jie darė klaidų skaičiuodami, kol už širmos buvo padėtas senas taršus kilimas ir koks buvo jų darbingumas prie švaraus oro. Žmonės darė kur kas daugiau klaidų, kai teršalų šaltinis – kilimas – buvo patalpoje.
Visuomet reikia išsiaiškinti problemos šaltinį. Tai gali būti ir mūsų baldai. Tuos pačius spausdintuvus galbūt verta laikyti ten, kur jie nebus prie dirbančių, gyvenančių žmonių, galime sudėti juos į atskirą kabinetą ar kambarį. Jei nėra mechaninio vėdinimo, reikia įprasti dažniau vėdinti patalpas.
Apie ką būtina pagalvoti projektuojant pastatą?
Apie žmones. Jei tai yra biurų pastatas, siūlyčiau vengti atvirų erdvių, nes tyrimai rodo, kad žmonės sunkiau susikaupia atvirose biurų erdvėse ir yra sunkiau užtikrinti tinkamą mikroklimatą. Projektuoti reikėtų taip, kad patys žmonės galėtų keisti tiek oro temperatūrą, tiek oro judėjimo greitį savo patalpoje. Negerai, jei žmogus negali nieko pakeisti, su išmaniosiomis sistemomis tai turėtų būti paprasta.
Svarbu ir medžiagų pasirinkimas. Rekomenduojama naudoti tokias medžiagas, kurios naudoja mažiau išteklių ir energijos pačių medžiagų gamybai. Darnaus vystymosi principai skatina naudoti vietines medžiagas, nes didžiausia tarša neretai būna transportavimo metu. Kam vežti medžiagas iš Kinijos ar Amerikos, jei galime jas pirkti čia, mažinti taršą ir dar kelti vietinę ekonomiką?
Dar siūlyčiau projektuojant pagalvoti apie laisvalaikio erdves. Biuruose reikia kurti tiek ir darbo, tiek ir poilsio zonas, kad darbuotojas turėtų galimybę pailsėti.
Taip pat ir pats pastatas turėtų generuoti energiją. Dabar populiarėja vertikalūs sodai. Singapūre jie ypač populiarūs, nes sodinami ant fasadų mažina oro taršą.
Ar Lietuvoje yra įmonių, investuojančių į darnumą?
Tikrai taip. Matome, kad vis daugiau pastatų sertifikuojami LEED ir BREEAM sertifikatais. Tai rodo, kad jie nori turėti aukštesnę energetinę klasę, kurioje priimti darnūs, energiją taupantys sprendimai. Tikrai galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje daugėja tokių atsakingų įmonių.
O kokios didžiausios renovuojamų pastatų problemos?
Daugiabučių renovacijos didžiausia problema yra finansai ir gyventojai, nematantys prasmės prisidėti prie renovacijos. Svarbu šviesti žmones ir tiesiog pasakoti, kokia yra renovuoto daugiabučio pridėtinė vertė. Dalis žmonių netiki renovacijos procesu, nors skaičiai apie mažesnius kaštus šildymo periodu yra akivaizdūs.
Kita problema – neužtikrinimas kokybės, kai netinkamai ar neatsakingai atliekamas renovacijos procesas. Dėl to išties gali atsirasti daugiau problemų, nei naudos.
Lietuvoje populiariausia „taškinė“ renovacija, kai yra atnaujinamas tik fasadas, stogas, šildymo sistemos, bet aš linkėčiau eiti prie kompleksinės renovacijos, kai iš esmės yra keičiamos visos sistemos. Tai ir liftai, vamzdynai, kitos sistemos. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į erdves aplink pastatą, susitvarkyti vaikų žaidimo bei parkavimo aikšteles, kad tai nebūtų tik momentinis mažas indėlis ir naudą jaustų visa aplinka.
Ar yra kitų valstybių pavyzdžiai, iš kurių galėtume mokytis?
Geras pavyzdys yra Suomija, kurioje prieš keletą metų vykdėme projektą ir tyrėme mikroklimato sąlygas daugiabučiuose prieš ir po renovacijos. Man paliko įspūdį būtent tai, kaip suomiai įgyvendina savo sprendimus. Pirmiausia, Suomijoje ir daugelyje Šiaurės valstybių yra kitoks butų nuosavybės modelis.
Dauguma jų daugiabučių priklauso savivaldybėms arba privačioms įmonėms. Tad renovacijos metu jie gali visus gyventojus laikinai perkelti į kitas patalpas ir iš esmės sutvarkyti butus, įdiegti naujus sprendimus. Pavyzdžiui, įdiegti mechaninį vėdinimą ar pritaikyti patalpas žmonėms su specialiais poreikiais, o po visko grąžinti gyventojus. Žinoma, toks modelis skiriasi nuo Lietuvos situacijos.
Dar patiko tai, kad Suomijoje žmonės buriasi į bendruomenes. Turi atskirus sodus, šiltnamius, bendras erdves. Taip skatinamas bendruomeniškumas ir padeda lengviau priimti sunkius sprendimus.
Kur mums pasitempti reikėtų pirmiausia?
Reikėtų kelti sąmoningumą, reikia suprasti, kad tai, ką mes darome dabar, darys įtaką ateities kartų gyvenimui. Jei naudosime medžiagas, ar priimsime sprendimus, kurie terš aplinką, mažins gamtos išteklius, kentės ateities kartos. Tiesiog reikia didinti sąmoningumą visuose savo priimamuose sprendimuose.
