Po atsimainymo ant Taboro kalno Jėzus vėl kalbėjo mokiniams apie savo mirtį ir prisikėlimą: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“ (Mk 9, 31).
Senojo Testamento Išminties knygoje skaitome: „Bedieviai kalbėjo: „Šalin tą teisuolį! Jis drumsčia ramybę, neduoda gyventi. Jis mums priekaištauja ir kaltina nuolat: mes laužą dorovę. Mirtim negarbinga pasmerkim jį žūti; juk sakęs yra: jis sulauksiąs pagalbos“ (plg. Išm 2, 17–20). Šiame Senojo Įstatymo teisuolyje įžvelgiame patį Jėzų Kristų.
Naktį apsilankiusiam Nikodemui Jėzus kalbėjo: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“(Jn 3, 14–16).
Apaštalas Paulius Laiške filipiečiams labai tiksliai apibūdina Jėzaus mirties ant kryžiaus slėpinį: „Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, apiplėšė pats save, tapdamas panašus į žmones; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2,8). Žmogus yra nepajėgus iki galo suvokti šį Dievo įsikūnijimo ir mirties ant kryžiaus slėpinį.
Amžinasis Dievo Žodis – Dievo Sūnus, per kurį buvo sukurtas visas pasaulis (plg. Jn 1, 1–2), prisiima žmogaus prigimtį, gimsta iš Mergelės Marijos tam, kad už mus mirtų ant kryžiaus. Miršta gėdingiausia mirtimi, pasmerktas kaip didžiausias nusikaltėlis, kad būtų sunaikinta nuodėmė, ir žmogus vėl galėtų pradėti draugystę su Dievu, kuri tęsis per visą amžinybę. Žmogaus neklusnumą Dievui Jėzus atperka savo klusnumu dangaus Tėvui iki mirties ant kryžiaus. Žmogaus išdidumą – norą būti kaip Dievas – Jėzus atperka didžiausiu nusižeminimu. Visa tai Jėzus padaro vedamas begalinės meilės žmogui, kurį siekia išgelbėti.
Kai mąstome apie Jėzaus kančią ir mirtį ant kryžiaus, mąstome ir apie tai, koks galėtų būti mūsų atsakymas į Dievo Sūnaus meilę. Svarbiausias atsakymas – tai tikėjimas ir pasitikėjimas Nukryžiuotojo meile. Popiežiaus pamokslininkas Raniero Cantalamessa OFM aiškina: „Tu stojiesi prieš Nukryžiuotąjį ir tikėjimo aktu atiduodi jam visas savo nuodėmes, savo praeities ir dabarties skurdą, kaip tas, kuris nusirengia nešvarias drapanas ir sviedžia į ugnį; paskui apsivelki teisumu, kurį tau pelnė Kristus; ir sakai kaip muitininkas šventykloje: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui“; o tada tu grįžti nuteisintas.“
Mirtimi ant kryžiaus Dievas padovanojo mums savo meilę, todėl lygiagrečiai su tikėjimu turi eiti meilė Dievui ir žmonėms. Kol mes gyvename, mąstydami tik apie save: savo reikalus, planus ir bėdas, tuomet mes dar nesame pažinę Kristaus kryžiaus slėpinio.
Trečias atsakas į Jėzaus kryžiaus slėpinį turi būti mūsų pasiryžimas sekti paskui Nukryžiuotąjį: ką gyvenime teks pavargti ar kentėti, visa tai aukoti Dievui, kaip savo gyvenimo auką. Apaštalas Paulius apie tai kalba: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24).
Kristaus kryžius mums primena nebijoti pažeminimų, kurių susilaukiame iš Jėzaus nepažįstančių ar priešiškai nusiteikusių žmonių; mes jiems atrodome pasigailėjimo verti vargšai. Apaštalas Paulius rašo: „Žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18). Į patiriamą panieką neatsakykime piktu žodžiu, bet sekime Jėzaus pavyzdžiu. Pažemintas ir prikaltas prie kryžiaus jis meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34).
Jėzaus kančios ir mirties slėpinį geriausiai gali suvokti tik tie, kurie sugeba nusileisti iš savo didybės aukštumų. Šiuos žmones Jėzus pavadino mažutėliais: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 10).
Mes, lietuviai, istorijos būvyje turėjome galimybę gerai įsigilinti į kryžiaus slėpinį, ir tai liudija ant Kryžių kalno pastatyti tūkstančiai kryžių. 1993 m. rugsėjo 7 d. popiežius šv. Jonas Paulius II, aplankęs Kryžių kalną, kalbėjo: „Užkopkime čionai ant Kryžių kalno ir prisiminkime visus jūsų krašto sūnus ir dukteris, kadaise nuteistus ir įmestus į kalėjimą, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, ištremtus į Sibirą, nuteistus myriop. Tegul šis Kryžių kalnas skelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir Prisikėlime.“ Suklupkime prie kryžiaus, žvelkime į Nukryžiuotąjį ir klausykimės, ką Jis mums asmeniškai kiekvienam kalbės.
