Jurbarko rajone gyvenanti 34 metų Sigutė prieš 1,5 metų gavo dovaną, kuri, kaip pati sako, visiškai pakeitė tiek jos, tiek jos šeimos gyvenimo kokybę. Beveik metus naujo inksto laukusi moteris prisimena, jog labai troško sugrįžti į įprastą gyvenimą, todėl nė kiek nedvejojo dėl transplantacijos ir vos gavusi žinią apie potencialų donorą sutiko gyvenimą pakeitusiai operacijai. Dabar, net ir persirgusi COVID-19 infekcija, moteris džiaugiasi gyvenimu.
Sveikata suprastėjo per pirmąjį nėštumą
Pasakodama savo istoriją Sigutė teigia, kad dabar jaučiasi puikiai ir gali normaliai gyventi savo gyvenimą. Net ir prisimindama anksčiau kilusias sveikatos problemas, moteris nesiliauja šypsotis, nors dar gerai pamena metą, kai sužinojo turinti problemų su inkstais.
„Gyvenau įprastai, atrodė, kad viskas yra gerai iki tol, kol 2008 metais pirmą kartą pastojau. Tuomet staiga suprastėjo mano sveikata ir atlikus tyrimus paaiškėjo, jog turiu bėdų su inkstais. Gydytojai nustatė genetinę ligą ir tik tada prisiminiau, kad vaikystėje dėl inkstų uždegimų labai daug laiko praleisdavau ligoninėse. Bet atėjo paauglystė ir, atrodo, problemas išaugau, todėl viskas tiesiog užsimiršo“, – nestokodama pozityvo pasakoja Sigutė. Kaip ji prisimena, nėštumo metu neturėjo jokių komplikacijų, tad po gimdymo tiesiog nebereagavo į nustatytas problemas, papildomų tyrimų nesidarė ir gyveno toliau. Viskas drastiškai pakito pastojus antrąjį kartą.
Laukiantis antrojo vaiko moters sveikata ėmė sparčiai prastėti, o po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad inkstų problemos niekur nedingo, tik dar labiau paūmėjo. Stebima gydytojų ji nuolat tikrinosi sveikatą, tačiau neilgai trukus teko imtis drastiškesnių priemonių. „Ėmė darytis labai blogai, o dėl inkstų ligos gydytojai nusprendė, kad privaloma gimdyti anksčiau laiko. Tai buvo 2011 metais. 2012 metais man atliko biopsiją ir nustatė Alporto sindromą, kuris kaip genetiškai patvirtintas buvo tik 2020-aisiais“, – pasakoja moteris.
Pagimdžiusi antrą vaiką ji jau rimtai susirūpino savo sveikata ir nuolat lankėsi pas nefrologą, kol galiausiai paaiškėjo, kad inkstai nebegali atlikti savo funkcijos ir reikės darytis hemodializes.
Po dializių – apsipirkti
Moteris su šypsena prisimena tuos metus, kai reikdavo atlikti varginančias procedūras. „Gyvenu Jurbarko rajone, todėl dializėms vykdavau į Kauną. Pati važiuodavau su automobiliu procedūroms, o po jų dar vykdavau apsipirkti. Galbūt kitiems žmonėms būna sudėtingiau, tačiau aš, net jei ir tikrai jausdavausi ne ypatingai gerai, sugebėdavau užsukti į parduotuvę“, – juokdamasi pasakoja Sigutė. Ji pamena, kad sunkiausia būdavo vasarą, kai svilindavo alinantis karštis, kuris ir šiaip vargino, o prie gerokai prastesnės savijautos prisidėdavo ir pačios dializės. Tokiais atvejis moteris po procedūrų vykdavo tiesiai namo. Save apibūdindama Sigutė teigia, jog yra iš tų, kuri į gyvenimą laikosi įsikibusi visomis keturiomis ir niekuomet nepasiduoda, gal dėl to sugebėdavo viską daryti pati ir dar rūpintis namuose esančiais dviem vaikais.
„Tiesa, po kurio laiko jau darėsi tikrai sunku. Buvau nuolat pavargusi, todėl gyvenimo kokybė suprastėjo ne tik man, bet ir mano vaikams. Jie kurį laiką net rūpindavosi manimi, nešdavo atsigerti, maisto ar tiesiog atlikdavo kažką labai elementaraus, ko pati nesugebėdavau. Galiausiai, dėl nuovargio nesugebėdavau skirti užtektinai laiko ir dėmesio savo vaikams, o tai tikrai turėjo būti nelengva“, – prisimena moteris.
Gavusi skambutį dėl potencialaus donoro moteris nedvejodama vyko į ligoninę atlikti reikiamų tyrimų ir teigia, jog pačios transplantacijos nebijojo, o didžiausią nerimą kėlė galima organizmo reakcija į narkozę. „Bijojau tik tiek, kad galiu neprabusti po narkozės“, – prisimindama priešoperacinį laikotarpį juokiasi Sigutė.
Dovanotam inkstui suteikė vardą
Jurbarko rajono gyventoja pasakoja, kad pirmą savaitę po operacijos atsigauti nebuvo itin lengva. „Atsigauti buvo sunku, nuolat svaigo galva, buvo sunku vaikščioti. Tačiau po pirmosios savaitės viskas ėmė sparčiai gerėti ir jau antrą savaitę norėjau vykti namo, bet gydytojai neleido. Galiausiai išvykau po trijų savaičių, nors medikai sakė, kad tai ir taip per trumpas laikotarpis. Tuo tarpu psichologiškai neturėjau visiškai jokių problemų. Man siūlė psichologų pagalbą, bet nejaučiau, kad jos reiktų. Galiausiai, inkstui net vardą suteikiau – Saulytė. Žinau, kad jį man dovanojo vyras, tačiau nusprendžiau pavadinti Saulyte“, – juokiasi moteris.
Dabar, praėjus jau 1,5 metų po transplantacijos moteris džiaugiasi sugrįžusia gyvenimo kokybe ir ragina kitus recipientus nebijoti transplantacijos. „Žinau, kad žmonės bijo vaistų kiekio, bet galiu patikinti, kad jų geriu gerokai mažiau, nei dializių metu“, – teigia ji. Tačiau svarbiausia, pasak Sigutės, jog ji gali gyventi įprastą gyvenimą, ko labiausiai ir troško.
Dėkinga už išgelbėtą vaikų gyvenimą
„Per transplantacijos metines labai daug galvojau apie inkstą man dovanojusį donorą ir ką norėčiau pasakyti jo šeimai. Tai tą patį galiu pasakyti ir dabar – esu be galo dėkinga ne tiek už tai, kad padėjo man, kiek dėl to, kad gerokai pagerino mano vaikų gyvenimus. Dabar jie gali džiaugtis vaikyste, o ne rūpintis sergančia mama. Gal ne visi donorų artimieji supranta, kaip smarkiai padeda kitiems žmonėms, todėl noriu tikrai tą pabrėžti – išgelbėjate ne vieną žmogų, bet ir visus jo artimuosius“, – sako Sigutė.
Dabar moteris teigia, kad gyvenimas yra beveik toks pats, kaip iki sunkios diagnozės. Ji gali leisti laiką kartu su savo šeima, negalvoti apie dializes, keliauti, valgyti įvairų maistą bei džiaugtis kasdienybe.
NTB informacija
