Liucija Martinkevič jau du dešimtmečius dirba lituanistinėje mokykloje Lydoje – vos pusšimtis kilometrų nuo tėvynės Lietuvos sienos. Į Baltarusiją prieš 30 metų meilės išviliota vilnietė savaitgaliais gimtosios kalbos moko ir Lydos mažuosius lietuvius, ir suaugusiuosius.
Liucija šypsosi, kad lietuvių kalbos ji išmokė ir svarbiausią savo mokinį – Baltarusijoje gimusį ir augusį savo vyrą. Dabar jis jau raško to vaisius – Vilniuje dirba gydytoju.
„Kurį laiką buvo taip, kad aš, vilnietė, gyvenau Lydoje, o mano vyras lenkas, Baltarusijos pilietis, – Vilniuje“, – apie tai, kad gimtajame Vilniuje jos grįžtančios jau laukė čia įsikūręs sutuoktinis, sakė L. Martinkevič.
Ekonomistė tapo lietuvių kalbos mokytoja
Kadaise L. Martinkevič nė neįsivaizdavo tapsianti lietuvių kalbos mokytoja. Nuvykusi į Baltarusiją Liucija, Vilniaus universitete baigusi ekonominę kibernetiką ir finansus, įsidarbino transporto kompanijoje. Tačiau paprašyta padirbėti lituanistinėje mokykloje ji, pati auginusi du vaikus, neatsisakė.
„Mes esame lietuvių salelė“, – sakė Liucija.
Dabar lituanistinėje mokykloje dirba trise – mokytojos Liucija, Irina ir Marina.
Lydos lituanistinėje mokykloje mokosi ne tik lietuvių vaikai, bet ir mažieji baltarusiai, neturintys jokių lietuviškų šaknų. Į mokyklą renkasi ir suaugusieji – tiek mokytis tėvų kalbos, tiek tiesiog pabūti drauge.
Šeštadieniais ir sekmadieniais į pamokas skuba, priklausomai nuo situacijos, 20-30 vaikų. Daugiausiai tai lietuviai, o baltarusių – apie 10 proc.
„Mažuosius, nuo 5-6 metų, atveda tėvai, seneliai, nes nori, kad atžalos mokėtų lietuviškai. Tuomet vaikams rūpi ne tiek kalba, kiek žaidimai su bendraamžiais. Bet ilgainiui, kai ateina keturiolika metų, jie nustoja lankyti lituanistinę mokyklą, ką darysi, paauglystė. O kai peršoka metus, sulaukia 15-16 metų, pradeda galvoti, kur stos, ką darys, ir grįžta“, – pasakojo L. Martinkevič.
Anot mokytojos, jaunuolius vilioja ir galimybės tęsti mokslus Lietuvoje.
„Čia yra Europa, o tai yra didelis pliusas, didelė motyvacija“, – sakė Liucija.
Pasak L. Martinkevič, gerai lietuviškai kalbėti išmoksta tie, kurie lietuvių kalba bendrauja namie. Kita vertus, net jei šeimoje ir negirdi lietuvių kalbos, vaikai į galvą susideda esminius dalykus, kurie vėliau atgyja, tarkime, nuvykus į Lietuvą.
„Mokydamiesi kalbos, jie sužino ir apie lietuviškas tradicijas. Taip vaikai įsitraukia, jie per veiklą gauna žinių – toks mano principas“, – pabrėžė L. Martinkevič.
Kad lietuvių kalbos pamokos yra labai svarbu, Liucija nesuabejotų nė akimirkai. Juolab sekmadieniais į lietuvių kalbos pamokas kulniuojantys vaikai vėliau tęsia mokslus Lietuvių namuose Vilniuje, stoja į universitetus Lietuvoje. Mokytoja didžiuojasi, kad jiems gimtosios kalbos mokėjimas atveria kelius ir į medicinos studijas.
Liucijos mokiniais buvo ir jos pačios atžalos – nors mama su savo vaikais visuomet kalbėjo lietuviškai, jie lankė ir lituanistinę mokyklą. Pastaruoju metu Liucijos mokiniu tapo ir šešiametis anūkas.
Geriausias būdas mokyti kalbos vaikus ar vyrą, pasak L. Martinkevič, yra tai daryti automobilyje išsiruošus į tolimesnę kelionę – juk neišlips.
Ateina ir tiesiog pasikalbėti lietuviškai
Lituanistinė mokykla atvira ir dvidešimčiai moterų. Dauguma jų – lietuvių palikuonės, bet šeimoje vaikystėje, jaunystėje jos nebendravo lietuviškai, tad ateina išmokti gimtosios kalbos. Yra ir dvi moterys, kurios lietuvių kalbą moka labai gerai, bet nori bendrauti gimtąja kalba, o dar tiksliau – savo tarme, tarkime, aukštaitiškai. O ir pasitempti jos nori, kad savo vaikams galėtų padėti mokytis lietuvių kalbos. Lietuvės susibūrė ir į folkloro ansamblį „Aušra“.
Dabar suaugusiųjų pamokos pristabdytos.
Į Lydos sekmadieninį lituanistinę mokyklą lietuvių kalbos mokytis ateina ir baltarusių vaikai, neturintys lietuviškų šaknų. Be to, pagal europinį projektą baltarusiškoje Lydos ketvirtojoje vidurinėje mokykloje vykdavo lietuvių kalbos fakultatyvas.
„Dabar šis projektas sustabdytas, kaip bus toliau, nežinia“, – sakė L. Martinkevič.
Tačiau iki šiol ten skamba lietuviškos dainos, mat mokykla yra muzikinės pakraipos, mielai dainuoja ir lietuviškai.
Geriausias būdas mokyti kalbos vaikus ar vyrą, pasak L. Martinkevič, yra tai daryti automobilyje išsiruošus į tolimesnę kelionę – juk neišlips.
Suaugusiųjų pamokas pristabdė
Į Vilnių Liucija parvyko vasarai, o gal ir ilgesniam laikui. Dalį atostogų ji skyrė kvalifikacijos kėlimo kursams.
„Metodinė medžiaga yra viena, o mokytojų, dirbančių neformalaus tipo lituanistinėse mokyklose, kasdienybė yra kas kita. Mes pačios kuriame metodiką pagal situaciją, pagal vaikus, mes nuolat improvizuojame.
Tad per įvairius kursus Lietuvoje mes galime pabendrauti su kolegomis, pasidalyti patirtimi, gauti įvairių žinių, emociškai pasikrauti, gauti energijos toliau dirbti“, – per Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos surengtų kursų lituanistinių mokyklų pedagogams pertrauką kalbėjo L. Martinkevič.
Be to, ji, kaip ir kolegės, viliasi, kad mūsų šalis pakeis tvarką ir įskaičiuos lituanistinių mokyklų mokytojų išdirbtus metus į darbo stažą.
Šaltinis: LRT.LT
