Vyresnioji lietuvių karta puikiai pažįsta Armėniją. Svetingumu garsėjanti šalis palikdavo neišdildomą įspūdį keliautojams. Tai galėtų patvirtinti ir kaunietė Ema Bojadžian, kurios istorija prasidėjo nuo mamos lietuvės ir tėvo armėno pažinties. Charizmatiška pianistė, dėstanti Juozo Gruodžio konservatorijoje, taip pat koordinuoja tautinį armėnų ansamblį „Hayrenik“ (liet. tėvynė), kuris veikia tarsi jungtis tarp dviejų skirtingų kultūrų. Ansamblio veikloje dalyvauja ne tik Kauno armėnai, bet ir lietuviai, ieškantys naujų potyrių. Noru pažinti armėnų kultūrą Ema užkrečia – po pokalbio ranka siekia internete ieškoti lėktuvo bilietų į Armėnijos sostinę Jerevaną.
Su Ema susitikome Kauno įvairių tautų kultūrų centre (jo direktorių Dainių Babilą žurnale kalbinome beveik lygiai prieš metus), antruose jos ir daugelio kitų Kaune gyvenančių armėnų namuose, esančiuose Pelėdų kalno papėdėje. Į susitikimą, perspėta apie vasario numerio temą, pašnekovė atsinešė net keturis armėniškų tautinių rūbų komplektus! Kai kurie jų – atsiųsti iš Armėnijos, kiti – siūti čia pat, Kaune, interpretuojant tradicijas šiandien.
Kaip kilo mintis įkurti ansamblį „Hayrenik“? Papasakok plačiau apie jo veiklą.
Su jaunaisiais Kauno armėnais tiesiog nusprendėme kurti ansamblį, kur galėtume užsiimti šokiais, dainomis, puoselėti armėnų tautinę kultūrą. „Hayrenik“ jau skaičiuoja dešimtmetį, šį lapkritį švęsime jubiliejų. Tai ne profesionalus ansamblis, daug kas dainuoja iš klausos. Pati esu profesionali muzikė, tačiau kuriu ir šokius, užsiimu įvairia kita veikla.
Ar Kaune gyvenantys armėnai palaiko glaudžius ryšius? Ar daug armėnų puoselėja tautinę kultūrą, prisijungia prie ansamblio veiklos?
Na, armėnai yra pietiečiai, taigi, jeigu žvelgsime į tautą bendrai, šeima, glaudūs ryšiai tarp giminės narių yra labai svarbu. Tačiau ne kiekvienas gali ir nori šokti bei dainuoti, todėl prie ansamblio jungiasi tikrai ne visi. Vyresni žmonės irgi yra bendruomenės nariai, jie čia susirenka, kalbasi, palaiko armėnų kultūrą. Švenčiame įvairias šventes, nemažai žmonių ateina ir į mūsų koncertus. Pačioje ansamblio veikloje, kaip minėjau, dalyvauja daugiau jaunoji karta. Senoji karta yra mūsų pagrindas, žinių šaltinis, tačiau, jei neinvestuosi į jaunimą, kaip žinia, nieko nebus. Mūsų ansamblyje yra dvylika narių, bet pusę jų sudaro lietuviai.
Ką čia randa lietuviai, ko nėra lietuviško folkloro ansambliuose?
Pastebėjome, kad ansamblio veikloje dalyvaujantys lietuviai labai dažnai kalba apie šiltą priėmimą, artumą. Matyt, jiems to trūksta aplinkoje. Bandome sukurti didelės šeimos atmosferą. Lietuvių pasitikėjimą reikia užsitarnauti, reikia iki jų kažkaip „prisikasti“. O armėnai atlapaširdžiai, kupini emocijų. Galbūt santūrius lietuvius traukia armėniški ritmai ir temperamentas. Čia jaunimas išsilaisvina, atsiveria jų kūrybiškumas, juos užkabina mūsų degimas.
Ar su ansambliu teko koncertuoti Armėnijoje?
Taip, kas dveji metai vyksta festivalis „Mano Armėnija“, į kurį susirenka armėnų folkloro ansamblių iš viso pasaulio. Kitais metais vėl planuojame dalyvauti, nors nuvykti į Armėniją su visu ansambliu tikrai nelengva. Kai matai armėnus, atvykusius iš įvairių planetos kampelių – Brazilijos, Rusijos, JAV, – jauti kiekvieno jų savitumą per kalbą, akcentą. Tai labai įdomu. Nori to ar ne, lietuviška aplinka veikia ir mus, čia gyvenančius armėnus.
Kiek ilgai gyvuoja armėnų tautinio kostiumo tradicijos?
Tikrai sunku pasakyti. Armėnijos istorija prasideda dar gerokai prieš Kristų, ir, beje, tai pirmoji krikščioniška valstybė pasaulyje. Taigi atkasti, iš kurių amžių tiksliai yra kostiumų įtakos, nelengva. Armėnijos teritorija nuolat kito, ją formavo karai, tautų kraustysimasis. Tautinį kostiumą veikė tiek kaimyninių šalių (Gruzijos, Turkijos), tiek ir šiek tiek egzotiškesnių kultūrų tradicijos. Taigi jis kristalizavosi per amžius, veikiamas pačių įvairiausių reiškinių.
O ar kostiumus, kuriuos jūs naudojate savo ansamblio veikloje, galime priskirti kokiam nors amžiui ar regionui?
Ne, konkrečiam amžiui ar regionui priskirti tikrai negalime. Pavyzdžiui, Lietuvoje mes turime 4 etnografinius regionus, o Armėnijoje jų yra dvylika, ir kiekvienam būdingas kitoks tautinis kostiumas.
Lietuvoje kostiumų skirtumai tarp regionų gana subtilūs. Armėnijoje skiriasi ne tik spalvos, raštai ar ornamentai, bet ir dizainas. Tarkime, šiaurės regionuose arba aukščiau kalnuose kostiume atsiranda daugiau sluoksnių, naudojamos šiltesnės medžiagos. Antrame pagal dydį Armėnijos mieste Giumri naktį būna labai šalta, o dieną kepina saulė – šiuos kontrastus atspindi ir kostiumas.
Kokie simboliai dažniausiai sutinkami? Ką reiškia tautinių kostiumų spalvos?
Tikriausiai dažniausias simbolis yra granatas, kuris simbolizuoja gyvybę ir vaisingumą. Nesvarbu, ar granatus matysime nuotraukose ar kostiumuose, juos dėvės ar laikys tik moterys, nes tik moterys gali duoti gyvybę.
Pagal kostiumą galima atskirti ir moters socialinę ar šeiminę padėtį. Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris nešiodavo prijuostę, o netekėjusi apsijuosdavo tik diržu ar juosta.
Iš vyrų kostiumų taip pat galima nemažai pasakyti apie jo nešiotoją. Armėnijoje stiprus karybos kultas, vyras turėjo būti pasiruošęs ginti savo šalį nuo galimų pavojų, tai atspindėjo ir jo apranga. Žinoma, socialinė padėtis irgi atsispindėjo gana aiškiai: piemenys, ūkininkai rengėsi paprasčiau, aristokratai dėvėjo puošnesnius rūbus.
Nors spalvos skiriasi priklausomai nuo regiono, kostiume dažniausiai dominuoja raudona, Armėnijoje tradiciškai išgaunama iš vabalo karmino. Raudona spalva armėnų tautosakoje reiškia apsaugą, todėl sakoma, kad pirmiausiai būdavo rengiamasi raudonos spalvos pagrindu, o jau paskui derinamos įvairių spalvų detalės.
Kaip dažnai tautiniu rūbu puošiamasi Armėnijoje? Kokiomis progomis jis apsivelkamas?
Kaip ir Lietuvoje, Armėnijoje vyksta tikrai nemažai įvairių folkloro renginių, šokių, dainų švenčių, jų metu dėvimas tautinis kostiumas.
Tiek ir seniau, tiek ir dabar mėgstama naudoti įvairius tautinius motyvus šiuolaikiniame dizaine. Nors tai matome ir Lietuvoje, Armėnijoje šis reiškinys ryškesnis. Dizaineriai studijuoja įvairius tautinio kostiumo pavyzdžius, kuria rankines, papuošalus.
Taip pat jokios armėnų vestuvės neapsieina be tradicijų puoselėjimo. Niekam nekyla klausimas, ar vestuvėse turėtų skambėti tradicinė muzika, šokami tautiniai šokiai ar dėvimi liaudiški kostiumai.
Pašnekovę kalbino Rokas Sutkaitis
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. vasario nr.