Apsaugos būstas: jaukūs namai pakeitė visą Ramūno gyvenimą

Apsaugos būstas: jaukūs namai pakeitė visą Ramūno gyvenimą

Šeduvos miestelyje gyvenantis Ramūnas Pikelis praeities nesigėdija, o į ateitį deda tik gražias viltis: „Mano audringame gyvenime buvo tarpsnis, kai gyvenau žmonių man patikėtoje sodyboje, ją prižiūrėjau. Ne paslaptis, kad dienas leidau nerūpestingai, gėriau. Atsirado problemų su teisėsauga… Buvo visko. Kai dabar pagalvoju, man grėsė visiškas „dugnas“, benamio dalia, kai sodybos šeimininkai pasakė, kad turiu išeiti. Greičiausiai būčiau pakliuvęs į nakvynės namus. O galbūt ir dar blogiau – šiandien manęs jau nebebūtų gyvųjų tarpe“, – pasakojimą apie savo praeitį pradeda vyriškis. 

Sunku pasakyti, kur šiandien būtų Ramūnas, jeigu ne galimybė apsigyventi apsaugotame būste. Savarankiškumas, galimybė žmogui su negalia pačiam priimti sprendimus, rinktis, kas tinka geriausiai, tvarkyti savo gyvenimą – pamatiniai principai, kuriais remiamasi įgyvendinant Institucinės globos pertvarką. Svarbu, kad ilgą laiką gyvenę globos institucijose ar laiką leidę gydymo įstaigose, žmonės gautų tinkamas paslaugas bendruomenėje, būtų jos dalimi. 

Viena iš tokių savarankiškumą skatinančių galimybių – apsaugoto būsto paslauga. Kaip Ramūnas ją gavo ir kokiais keliais jis iki to atėjo – apie viską nuo pradžių.

Nuo savaitinio bendrabučio iki globėjų šeimos

Gyvenimo pradžia pašnekovo atmintyje gyva lyg viskas būtų vykę šiandien: ir tai, kad su tėvais gyveno tik iki 11-tojo gimtadienio, o po mokyklos tekdavo grįžti į savaitinį bendrabutį, apie metą, kai per mėnesį teko palaidoti net tris itin artimus žmones, o po jų mirties kraustytis į specialiosios mokyklos internatą. „Nors tuo metu jaučiausi vienišas, būtent internate išmokau tvarkos ir disciplinos dalykų, buvau klusnus ir paslaugus auklėtojams, stengiausi dirbti viską, ką tik reikėdavo“, – prisimena Ramūnas.  

Vėliau jaunuolis pakliuvo pas svetimus žmones, į globėjų šeimą: „Deja, mūsų santykiai nesiklostė. Tuose namuose nesijaučiau mylimas, todėl, vos sulaukęs reikiamo amžiaus, pradėjau savarankišką gyvenimą. Dirbau gamyklose, buvau gavęs ir bendrabučio kambarėlį, atrodė – gyvenu neblogai“. 

Vyriškio gyvenimas ėmė krypti į blogąją pusę Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jis sakosi tuo metu netekęs darbo, kurio vėliau rasti niekaip nepavyko, o laikas bėgo… „Iš nevilties pradėjau dirbti pas bet kokius žmones, glausdavausi pas ūkininkus, uogaudavau, grybaudavau. Išmokau daug išgyvenimui reikalingų dalykų – ne tik beatodairiškai pasitikėti žmonėmis, bet ir atskirti gerus ir blogus žmones. Deja, kartu su tuo gyvenime atsirado ir daug alkoholio. Tiesiog tokia mane supo aplinka. Gerdavau ir dėl aplinkos įtakos, ir iš nevilties, ir dėl vienišumo. Buvo gerų žmonių, kurie man tiesė pagalbos ranką, skatino keistis, daugiau nei metus gyvenau reabilitacijos centre, bet buvę draugai, aplinka nebepaleido iš  užkeikto liūno…“, – liūdnai šypteli Ramūnas. 

Pagalba Ramūnui – kaip lietus iš giedro dangaus

Tuo pačiu sunkiausiu metu Radviliškio rajono Šiaulėnų seniūnijos darbuotoja Ramūnui pasiūlė apsigyventi apsaugotame būste. Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijai „Radviliškio Viltis“ tapus Neįgaliųjų reikalų departamento ES lėšomis įgyvendinamo projekto “Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra” partneriu, minėtos bendrijos pirmininkė Danutė Janušauskienė pasiūlė Eglei savo jėgas išmėginti teikiant naują, iki tol rajone nebandytą apsaugoto būsto paslaugą. 

Daugiau kaip 30 metų medike dirbanti moteris 2007 m. susižavėjo socialinių darbuotojų veiklos kasdienybe. Sakosi anksčiau savanoriavusi su vaikais, turinti 7 metų socialinio darbo patirtį su senjorais, o su intelekto ar psichosocialinę negalią turinčiais žmonėmis iki šiol dirbti neteko. 

„Pradėjus dirbti, teko susidurti su visa virtine sunkumų – nelengva Radviliškio mieste buvo rasti paslaugos teikimo reikalavimus atitinkantį būstą. Tad paieškos atvedė iki Šeduvos miestelio. Po įveikto iššūkio su būstu, prasidėjo paslaugos gavėjų paieška ir atranka, intensyvus darbas su seniūnijomis – norėjosi kuo greičiau pradėti dirbti, susipažinti su šiuo darbu“, – sakosi pašnekovė. 

Ramūnas jai buvo pirmas pasiūlytas klientas. „Pirmą kartą su juo susitikau jau apsaugotame būste. Ramūną atlydėjo bendruomenės pirmininkė ir, padėjusi įsikurti, ištarė: „Ramūnai, čia dabar tavo namai, atgal kelio nėra, arba čia, arba – benamystė“. 

Moteris prisimena, kad pirmosios dienos buvo kupinos iššūkių. Neslepia, jog kildavo minčių, kad nesusitvarkysianti su patikėta užduotimi, kirbėdavo mintis, kad ilgai neišdirbsianti. „Bet tai buvo tik pradinis įspūdis! Ir jau visai netrukus supratau, kad šis darbas tiesiog „veža“. Šiandien neįsivaizduoju dienos, kad neužsukčiau pas savo paslaugos gavėjus. Man rūpi, ką jie veikia, kuo gyvena, taip pat žinau, kad ir jie manęs laukia. Dabar jau visiems sakau, kad iš čia manęs nei su pagaliu nebeišvarytumėte“, –  juokiasi moteris. 

Eglė sako, kad didžiausia motyvacija toliau dirbti – tai žmonės, kurių likimai, suteikus reikiamą pagalbą, keičiasi tarsi mostelėjus burtų lazdele: „Smagiausia matyti, kad kai kuriuos dalykus žmogus daro pirmą kartą. Pavyzdžiui, kad penkiasdešimtmetis Ramūnas pirmą kartą imasi planuoti savo laiką, atranda tikslus, mokosi planuoti biudžetą ir nebegyvena tik šia diena“.

Naujakurystė sugrąžino dukrą

Ramūnas pasakoja, kad, sutikęs priimti siūlomą pagalbą ir apsigyvenęs apsaugotame būste, specialistėms atskleidė ne visas kortas, – nutylėjo, kad turi pomėgį išgerti. 

„Pirmos dienos naujuose namuose buvo be galo sunkios… Taisyklės, susitarimai, kontrolė. Buvau nuo to absoliučiai atpratęs! Brendo mintys lėkti iš čia kuo toliau. Buvo ir bandymų pagudrauti, ir taisykles išbandyti. Kas sustabdė? Daug kalbėdavomės su Egle. Supratau, kad tai paskutinė mano galimybė. Taip pat supratau, kad arba priimu tas taisykles, arba atsisveikiname. Daviau pažadą keistis ir to siekti visomis jėgomis. Kol kas laikausi,“ – savimi didžiuojasi vyras.

Ramūnas džiaugiasi nepalūžęs. Pajuto, kad greitai jam ėmė sektis, gyvenimas pradėjo keistis. „Savo Facebooko paskyroje pasigyriau, kad keičiu gyvenimo būdą, jog gyvenu gražiai, bute, priimu socialinių darbuotojų pagalbą. Ir, žinote, ką? Iki tol su manimi nebendravusi dukra, pamačiusi įrašus, pati mane susirado! Atsinaujino santykiai, užsimezgė bendravimas, lankausi pas ją svečiuose, kartą ją pasikviečiau į savo namus. Turiu anūkę, kurią dukra patiki trumpam prižiūrėti“, – kalbant apie pačius artimiausius žmones vyro akys net švyti. 

Jis sako labai norintis dukrai padėti, juk yra ne tik tėvas, bet jau ir senelis. Atsirado ir Ramūno sesuo, gyvenanti Vokietijoje. „Mūsų santykiai buvo nutrūkę, o dabar tapome artimi, bendraujame kiekvieną vakarą. Jai išsipasakoju, kaip man sekasi. Pasisekė man ir su draugu. Bute kartu su manimi gyvena dar vienas apsaugoto būsto paslaugos gavėjas. Sutariame puikiai, tapome kaip broliai, palaikome vienas kitą, pasiguodžiame, jei kas nesiseka, viskuo dalijamės. Esu nebe vienas“, – laimingai atsidūsta pašnekovas.  

Pasididžiavimas – būti naudingu aplinkiniams

Ramūnas pripažįsta, kad jo gyvenimas įsikūrus apsaugotame būste ir gaunant darbuotojos Eglės pagalbą, pasikeitė iš esmės. Daugiausia patarimų jam trūksta kreipiantis į įvairias institucijas, registruojantis pas gydytojus ir tuomet, kai prašymus ar dokumentus privalu siųsti elektroniniu būdu. 

„Su darbuotojos pagalba kuriame mano gyvenimo planą. Nusibrėžiame, ką turiu atlikti per tam tikrą laiką, aptariame būdus ir priemones, kaip to sieksiu. Visuotinio karantino metu turėjau tik vieną tikslą – jį išgyventi taip, kad nenukentėtų emocinė sveikata. Eglė mus skatino sportuoti, skaityti, spręsti kryžiažodžius. Pasigirsiu, kad knygų jau turiu, tik kol kas visai neturiu laiko skaityti“, – šypteli vyriškis.

Ramūnas prisimena, kad būtent pirmojo karantino laikotarpiu pasijuto reikalingas ir naudingas aplinkiniams. Savo iniciatyva iš pradžių ėmėsi tvarkyti laiptinę, – su mielu noru ją plauna ir šveičia iki šiol ne tik už save, bet ir už kitus namo gyventojus. Džiaugiasi, kad jo pastangos buvo pastebėtos. Pasakoja, kad jo gyvenamame ir aplinkiniuose daugiabučiuose daugiausia įsikūrusios vienišos, pagyvenusios moterys, kurioms reikalinga įvairi pagalba. Vienos Ramūno pradėjo prašyti pagalbos parnešant maisto produktų iš parduotuvės ar vaistų iš vaistinės, nes pačios karantino metu dėl amžiaus ar ligų to padaryti negali. 

Dar svarbesniu vyriškis pasijuto, kai kaimynės įsidrąsino paprašyti pagalbos suremontuoti išlūžusias duris, atnaujinti santechniką. „O štai šį pavasarį pasipylė užsakymai padėti tvarkyti aplinką, sukasti soduose lysves, sutampyti šakas. Jau turiu užsakymų ir vasarai, kai pradės augti žolė. Esu geras vejos pjovėjas! Sužinojusios, kad apie mane bus rengiamas straipsnis, šios moteriškės pačios labai norėjo pasakyti apie mane gerą žodį. Ir joms gerai, ir man smagu“, – šypsosi Ramūnas.

Darbuotoja Eglė priduria, kad aplinkiniai tikrai labai džiaugiasi Ramūno kaimynyste. Kaimynai atvirauja, kad jeigu anksčiau būtų žinoję, jog šiame bute apsigyvens socialiai pažeidžiami žmonės, greičiausiai būtų tam prieštaravę, nesutikę. Laimei, Ramūno istoriją sužinojo tik jau gerai vienas kitą pažinę. Sakosi, kad nė už ką tokio kaimyno nekeistų į kitą.

Artimiausiuose planuose – intensyvios darbo paieškos  

Ramūnas įsitikinęs, kad tinkamas gyvenimo planas, jau pusė darbo. Atskleidžia, kad šiuo metu intensyviai ieško darbo. „Esu užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje, kartais gaunu darbo pasiūlymų, visada nuvažiuoju į siūlomas darbo vietas. Deja, darbai man dažniausiai per sunkūs fiziškai. Siūlė dirbti krovėju, nešioti dėžes, lentpjūvėje kilnoti rastus. Sunkumų man kelia ir ilgas darbo laikas, man patogiau darbo grafiką planuotis pagal savo sveikatos būklę“, – pasakoja vyriškis. Jis įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau darbo paieškos bus sėkmingos.

Jis sakosi stipriai pasikeitęs nuo to laiko, kai tik apsigyveno apsaugotame būste: „Pavyzdžiui, anksčiau visai nesaugodavau savo daiktų, viską išmėtydavau, net dokumentus. Kartais juokauju, kad jau turbūt visą sunkvežimį turto esu praganęs. O dabar tapau atsakingu, visi mano daiktai turi savo vietas“. 

Dar vienas pokytis – išmoko ne tik tinkamai švęsti šventes, bet ir joms ruoštis. Sako anksčiau neteikdavęs tam reikšmės, tingėdavęs, o pastaraisiais metais ir Kalėdoms, ir Velykoms pasipuošė namus, pasigamino vaišių: „Pavyzdžiui, Velykų rytą margučiais apdalinome visus savo namo laiptinės kaimynus, pasveikinome, pasišnekučiavome“. 

Paklaustas, ar šią jam pagelbėjusią paslaugą rekomenduotų draugui ar pažįstamam, kuriam to reikia, net nedvejodamas atsako, kad jau ne vienam ir siūlė išmėginti, pasinaudoti naujo gyvenimo galimybe.

Įgyvendinant Neįgaliųjų reikalų departamento kuruojamą projektą „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ planuojama, kad per tris projekto metus (iki 2023 m.) apgyvendinimo apsaugotame būste paslaugas gaus 184 asmenys. 

APGYVENDINIMAS APSAUGOSTAME BŪSTE. Apsaugotas būstas skirtas žmonėms su negalia iš dalies savarankiškiems neįgaliesiems, kuriems reikalinga minimali ar prevencinė pagalba. Tokiame būste gali gyventi iki 4 žmonių su negalia, kuriems socialinio darbuotojo pagalbos reikia tik tam tikrose srityse, kur jiems trūksta įgūdžių. Šie žmonės yra pajėgūs dirbti, dalyvauti kitokio pobūdžio užimtume, jie gali gyventi bendruomenėje.