Viena didžiausių “Pelenų sanatorijos” intrigų autorinio kino gerbėjams yra pagrindinį vaidmenį filme atliekantis garsus Vokietijos aktorius Ulrich Matthes. Jis filme vaidina vokiečių armijos gydytoją, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais atsiduria psichiatrinėje ligoninėje. Gydytojas tikisi pakeisti šią keistą vietą ir netikėtai sutikto paslaptingo sulaukėjusio berniuko gyvenimą. Tačiau vietinių gyventojų baimė kuria neapykantos atmosferą – jie įsitikinę, kad berniukas yra vilkolakis, nori jį sunaikinti, ir ketina susidoroti su bet kuo, kas stos jiems skersai kelią.
Apie savo dalyvavimą bendrame Latvijos ir Lietuvos kinematografininkų filme “Pelenų sanatorija” aktorius U. Matthes sako: “Rinkdamasis vaidmenis aš ieškau scenarijuose tiesos. Man svarbu, kad personažai būtų turiningi, nes žmonės nebūna tik geri ar blogi, jie yra įvairiapusiai ir prieštaringi. Šis vaidmuo man pasirodė įdomus, nes intravertiškas (…) Filmas yra sklidinas užuominų apie mano personažo gyvenimą. Nėra jokios biografijos, tiesiog šio žmogaus sukeltas jausmas, tarsi kvapas – man tai patinka. Tai beveik kaip sapnas, tarsi chiaroscuro tapyba, kai dalis paveikslo yra visiškai tamsi, bet kai kurios detalės yra apšviestos, kaip Karavadžo ar Rembrandto darbuose.”
Dėl gilaus režisieriaus žvilgsnio į karo kaip neišmatuojamai didelės istorinės traumos pasekmes žmogiškumui ir radikalios autorinio kino kalbos filmas “Pelenų sanatorija” Latvijoje buvo ypač gerai sutiktas kino kritikų ir intelektualų bendruomenės.
„Tai nėra herojiška istorija, kurioje pagerbiama pasiaukojanti kova vardan tam tikrų idealų ir kuri užpildo žiūrovą motyvuojančiu, patosiniu džiaugsmu. Priešingai – “Pelenų sanatorijoje”, kuri nėra klasikinė karo drama, dėmesys sutelkiamas į tą beprotišką tuštumą, kuri lieka šių karo idealų šešėlyje. Simanio filmas nestokoja didingumo ir kilnumo, kurie yra persipynę į emociškai niūrią ir psichologiškai sudėtingą nuotaiką; režisierius lėtai ir negailestingai gūdžiai priveda prie suvokimo, kad didžiausia vertybė žmogui turi būti žmogiškumas“, – rašė kino kritikė Kristine Simsone.
„Susvetimėjimo ir pabėgimo, siekiant išlaikyti kultūros elitarizmą, apsaugoti jį nuo vietinio ar masinio barbariškumo, tema buvo paliesta visuose Davio Simanio filmuose, ypač “Valkyrie Limited” (2009) ir “Escaping Riga” (2014). “Pelenų sanatorija” kaip meno kūrinys ne tik tęsia vidinės ir išorinės tremties temą, bet ir pats egzistuoja išorėje – koordinačių ašyse, kurios atitinka režisieriaus D. Simanio priimtas tūkstantmečio kultūrines vertybes ir kurios neturi nieko bendra su visuotiniais pomėgiais ar kokiais nors specifiniais nacionaliniais poreikiais,“ – teigia kinotyrininkė Inga Perkone.
“Pelenų sanatorijos” sumanymą įgyvendino bendros Baltijos filmų platformos idėją puoselėjantys prodiuseriai Robertas Vinovskis iš Latvijos (“Locomotive Productions”) ir Lietuvos prodiuserė Uljana Kim. Filmo kūrybinėje grupėje iš Lietuvos – montažo režisierius Danielius Kokanauskis ir garso režisierius Saulius Urbanavičius. Filmą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras.
Filmas “Pelenų sanatorija” nuo kovo 16 d. rodomas “Skalvijos” kino centre Vilniuje, nuo kovo 17 d. Kauno kino teatre “Romuva”, vėliau filmą pamatys ir Panevėžio kino teatro “Garsas” žiūrovai.
