Savaitės pradžioje pakalbinę Kauno „Aisčių-LSU“ fizinio rengimo trenerį Petrą Poškų, toliau tęsiame pažintį su visu komandos kolektyvu. Šįkart tuos pačius klausimus pateikėme kauniečių gydytojai Urtei Pučinskaitei.
– Trumpai papasakokite apie save: iš kur esate kilusi, kas pastūmėjo imtis tokio darbo, kaip atsidūrėte „Aistėse?“
– Esu kilus iš Kauno, ir man yra didžiulė garbė bei atsakomybė dirbti mano miesto moterų krepšinio komandoje. Tokį darbą žinojau, kad dirbsiu jau po mokyklos, stojant pildžiau vieną vienintelę vietą, tuometinės LKKA kineziterapiją. Įstojau, ir tada tiesiog įsimylėjau savo specialybę. Žinot, minties galia stebuklinga. Sau pasakiau, jog noriu dirbti su sportininkais. Iš to sekė darbas krepšinio mokykloje „Tornado“, vėliau darbas su jaunimo krepšinio rinktinėmis, krepšinio klubai ir t.t. Šiuo metu dirbu Altamedica reabilitacijos klinikoje. „Aistėse“ esu jau pakankamai seniai, su pertraukomis pradėjau 2013/2014 m. sezone, ir esu du pastaruosius sezonus.
– Sezonas – ilgas, atkaklių kovų netrūksta. Kokia yra paslaptis, siekiant žaidėjas išlaikyti sveikas, be traumų?
– Didelės paslapties čia nėra. Nuolatos tariamės su treneriais, fizinio parengimo treneriu, kaip dozuoti krūvius, kada esant mikro traumai ar ligai patausoti vieną ar kitą žaidėją. Esu be galo dėkinga savo komandos treneriams, jog manimi pasitiki ir klauso mano nuomonės. Tas balansavimas yra nuolatos, jei pavyksta lygsvarą išlaikyti, viskas būna gerai, ir rezultate visi esame patenkinti. Psichologinė nuotaika, tiek atskirų žaidėjų, tiek komandoje yra labai svarbi. Džiaugiamės, kai merginos treneriams ar man be paslapčių išsako, kas jas neramina. Tai irgi lemia gerą komandos pasirodymą.
– Kurias iš komandos merginų įvardytumėte kaip atkakliausias, darbščiausias?
– Darbštumu ir atkaklumu jos visos pasižymi, be kalbos. Bet labiausia mane džiugina, kuomet matau jas tobulėjančias, augančias kaip asmenybes. Su daugeliu krepšininkių esu susitikusi dar seniau, kuomet jos buvo vienos ar kitos amžiaus grupės rinktinės narės. Tuomet jos buvo jaunesnės, galbūt ir įgūdžių stokojo, psichologiškai buvo silpnesnės. O dabar aš į jas žiūriu kaip į augančias ir turinčias ką parodyti bei įrodyti krepšininkes. Labai džiaugiuosi kiekviena iš jų.
– Kaip vertinate šį „Aisčių – LSU“ sezoną?
– Tai vadinu jauno veržlumo sezonu. Nors esame jaunas kolektyvas, tiek personalas, tiek žaidėjos, bet jau dabar parodėme ne vienai komandai, jog tai nėra rodiklis ir su mumis reikia skaitytis. Esame motyvuoti visi, susitelkę ir vieningi bendram darbui. Kaip liaudies išmintis byloja, viščiukus skaičiuosim pavasarį – tada ir vertinsime galutinį rezultatą.
– Kaip manote, kokie yra didžiausi skirtumai dirbant vyrų ir moterų komandose?
– Iš tikrųjų yra tų skirtumų. Vyrai psichologiškai yra labiau nepalaužiami, merginoms kartais užtenka žodį ne taip pasakyti ir, žiūrėk, jau nepatiko. Kalbant traumų prasme, pas merginas kontaktinio žaidimo gal ne tiek ir daug, todėl traumas nėra labai sunku valdyti, jas gydyti ir prevenciją taikyti. Pas vyrus tai daryti kur kas sudėtingiau. Bet, kita vertus, vyrai, sako, yra kantresni. Nesutikčiau, moterų skausmo slenkstis aukštesnis, todėl kantrumo pas jas kur kas daugiau.
– Kokiais sportais dar domitės, neskaitant krepšinio?
– Krepšinis numeris vienas, niekaip negaliu kitaip. Bet kompanijoje mėgstu stebėti ir futbolo varžybas. Kadangi ilgą laiką lankiau meninę gimnastiką, domiuosi ir ja, stengiuosi sekti lyderes ir šioje sporto šakoje. Iš esmės man patinka visas sportas. Myliu ir gerbiu sportininkus, nes žinau, kaip sunkiai jie dirba.
– Didžiausia su krepšiniu susijusi svajonė?
– Asmeninių nemažai jau įgyvendinau. Bet tokia mano gan globali svajonė, kad pagaliau moterų krepšinis Lietuvoje taptų dar konkurencingesnis, o ir pasauliui aukščiausiame lygmenyje turėtume ką pasiūlyti. Ne tik vyrus, bet ir moteris žaidėjas.
