Prieš kelias dienas gavau jau trečią panašią užklausą per pastaruosius metus. Klausimas buvo paprastas: ar tas, ar anas žmogus iš tiesų kariauja Ukrainos fronte, ar tai tik gražiai supakuota istorija socialiniams tinklams ir viešajai erdvei. Nes prašo pagalbos. Atsakymas buvo dar paprastesnis – nežinau. Mano karas baigėsi 2024 metų vėlyvą pavasarį.
Rimas Armaitis
Aš puikiai pažįstu daugelį žmonių, kurie į Ukrainą atvyko 2022 metais, žinau, kas kariavo, kas iš jų dar tebekariauja, kas buvo sužeistas, kas žuvo, o kas grįžo namo. Tačiau pasaulis nestovi vietoje, žmonės atvyksta ir išvyksta, todėl negaliu atsakyti už kiekvieną, kuris šiandien viešai prisistato frontininku ar karo veteranu. Aš galiu pasakyti tik už tuos, kuriuos sutikau tam tikrose fronto atkarpose.
Tačiau yra labai paprastas būdas atskirti tikrovę nuo pasakų. Jei žmogus prašo paramos, renka aukas, remiasi savo tariama fronto patirtimi ar bando kurti autoritetą karo tema, paprašykite parodyti dokumentus. Ne nuotraukas su šalmu ir automatu. Ne pasą su Ukrainos sienos kirtimo žymomis. Ne vaizdo įrašus iš Ukrainos. Ne interviu televizijoje. Ne pasakojimus socialiniuose tinkluose. Dokumentus. Tarnybos kontraktą, karinį bilietą arba tarnybos dokumentus, Ukrainos karo dalyvio pažymėjimą (UBD). Jei žmogus kariauja daugiau nei metus, UBD turėtų turėti. Kas realiai tarnavo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose, tokius dokumentus turi. O jei jų neturi, tegul paaiškina kodėl.
Šiandien jau nebe 2022-ieji. Karo pradžios chaosas seniai baigėsi. Tada buvo laikotarpis, kai sistema vos spėjo reaguoti į įvykius, kai į Ukrainą plūdo savanoriai iš viso pasaulio, kai daug kas buvo sprendžiama vietoje ir improvizuojant. Dabar (nuo 2024 pabaigos) viskas veikia visiškai kitaip. Patikrinimas, medicininė komisija, mokymai, kurie užima daugiau nei tris savaites, ir tik paskui frontas bei kontraktas ne mažiau kaip pusmečiui be jokių pertraukų. Ir niekaip kitaip, net jei tu prieš tai kariavai. Be oficialaus kontrakto patekti į frontą neįmanoma. Ir tam yra labai aiškios priežastys. Be kontrakto nėra draudimo. Be kontrakto nėra teisinės atsakomybės. Be kontrakto nėra jokio oficialaus statuso. Nė vienas normalus vadas neprisiims atsakomybės už žmogų, kuris nusprendė pažaisti karą ir atsirado koviniame vienete be jokio teisinio pagrindo. Jei tokiam žmogui kas nors nutiktų, atsakyti tektų ne jam pačiam, o tiems, kurie jį priėmė.
Vis dėlto Lietuvoje iki šiol gyvas mitas, kad pakanka nuvažiuoti į Ukrainą ir jau tampi frontininku. Pakanka nusifotografuoti su šalmu, užsidėti liemenę, palaikyti automatą rankose ar nusifotografuoti prie sudegusios technikos. Pakanka kelis kartus nuvažiuoti į pafrontę ir grįžus pradėti pasakoti apie „fronto realybę“. Deja, būtent taip atsirado visa karta savamokslių karo ekspertų – pasakų pasakotojų, visų galų žinovų, analitikų ir net veteranų, kurių pagrindinė karo patirtis dažnai buvo kelios ar keliasdešimt komandiruočių į santykinai saugius užfrontės miestus.
Aš niekada nesakiau ir nesakysiu, kad savanoriai, paramos vežėjai, instruktoriai ar žurnalistai daro nereikalingą darbą. Priešingai. Dalis jų padarė Ukrainai daug naudos. Už tai jiems pagarba. Jie rinko milijonus paramai, gabeno automobilius, dronus, medicininę įrangą, evakavo civilius, mokė karius naudotis technika, pasakojo pasauliui tiesą apie Rusijos nusikaltimus. Visa tai verta didžiausios pagarbos. Tačiau pagarba neturi būti painiojama su tikrove. Paramos vežėjas nėra frontininkas. Instruktorius nėra frontininkas. Žurnalistas nėra frontininkas. Savanoris nėra frontininkas. Ir tame nėra nieko žeminančio. Tai tiesiog skirtingi vaidmenys karo mašinoje.
Problema prasideda tada, kai žmogus pradeda sąmoningai naikinti ribą tarp šių vaidmenų. Kai svetimos istorijos tampa savomis. Kai prie kitų žmonių išgyvenimų priklijuojamas savas veidas. Kai prie kitų vyrų kraujo ir kapų statomas asmeninis viešasis įvaizdis. Kai po kelių ar keliasdešimt kelionių į Ukrainą žmogus pradeda kalbėti taip, lyg būtų praėjęs Bachmutą, Avdijivką ar Robotynę. Tokiais momentais prasideda ne pagalba Ukrainai, o paprasčiausias savęs reklamavimas.
Tikras frontas atrodo visiškai kitaip, nei daugeliui atrodo iš nuotraukų ar reportažų. Frontas neprasideda viešbutyje Kramatorske. Jis neprasideda pafrontės kavinėje. Jis neprasideda spaudos centre Kijeve. Frontas prasideda ten, kur kiekvieną dieną virš galvos dirba artilerija. Kur FPV dronai medžioja kiekvieną judantį objektą. Kur minų laukai driekiasi kilometrais. Kur kiekvienas išėjimas į pozicijas gali būti paskutinis. Kur žmonės gyvena purve, šaltyje, karštyje, pelėsiuose, nuolatinėje įtampoje ir nežinioje. Kur šiandien kartu geri kavą, o rytoj tą patį žmogų krauni į juodą maišą. Ten labai greitai dingsta visa romantika. Ten labai greitai dingsta noras vaidinti herojų. Ten labai greitai supranti, kad karas neturi nieko bendro su socialinių tinklų įvaizdžiu.
Mačiau pakankamai žmonių, kurie buvo Ukrainoje, bet niekada nebuvo kare. Taip pat mačiau žmonių, kurie iš tikrųjų kariavo ir dar kariauja, bet apie tai beveik nekalba. Ir kuo daugiau žmogus matė tikro karo, tuo mažiau jam reikia kažkam kažką įrodinėti. Tikrieji dar kariaujantys frontininkai paprastai neturi laiko nuolatiniam savęs reklamavimui. Vieni vis dar kariauja. Kiti gydosi sužeidimus. Treti mokosi gyventi su tuo, ką matė. Ketvirti lanko žuvusių draugų kapus. Jiems nereikia kas savaitę priminti pasauliui, kokie jie didvyriai.
Todėl galbūt atėjo laikas grįžti prie paprasto principo – vadinkime daiktus tikrais vardais. Gerbkime kiekvieną, kuris prisidėjo prie Ukrainos kovos. Gerbkime savanorius, paramos organizatorius, instruktorius, žurnalistus ir visus kitus. Tačiau kartu gerbkime ir tiesą. Nes tarp žmogaus, kuris buvo Ukrainoje, ir žmogaus, kuris kariavo fronte, yra milžiniškas skirtumas. Toks pats skirtumas, kaip tarp žmogaus, kuris skaitė apie audrą, ir žmogaus, kuris joje išgyveno.
Vienas turi nuotraukas. Kitas turi dokumentus. Vienas turi istorijas. Kitas turi randus. Vienas turi sekėjus. Kitas turi žuvusių draugų vardus, kurių nepamirš iki gyvenimo pabaigos.
Todėl prieš patikėdami dar viena garsia legenda apie eilinį „fronto veteraną, paramos prašytoją ir visų galų ekspertą“, tiesiog užduokite vieną paprastą klausimą: kur dokumentai? Nes tikra patirtis jų nebijo. O viešųjų ryšių burbulas dažniausiai subliūkšta būtent tą akimirką, kai iš jo paprašoma įrodymų.
Fronto dulkės ir viešųjų ryšių dulkės – ne tas pats. Ir tie, kurie iš tikrųjų kariavo, šį skirtumą supranta geriau nei bet kas kitas.
Slava Ukrainai!
