Svarbi 1941 m. tremtis primenanti Karo muziejaus rinkinių vertybė – Birutės Avižonytės-Blaževičienės laiškas Aleksandrui Blaževičiui.
Birželio 14 d. minime Gedulo ir vilties dieną – prisimename prieš 85 metus, 1941 m. birželio 14 d., Sovietų Sąjungos pradėtą pirmąjį masinį Lietuvos gyventojų trėmimą.
2025 m. į Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius pateko JAV kariuomenės rezervo karinės žvalgybos plk. ltn. Aleksandro Blaževičiaus (1912-1998) archyvas. Jame saugomi ir jo žmonos – Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lenkijoje Kazio Škirpos (1895-1979) sekretorės, dirbusios 1938–1939 m., daktaro Petro Avižonio (1875-1939) dukros Birutės Avižonytės-Blaževičienės (1914-2012) – vyrui rašyti laiškai. Dauguma jų siųsti iš sovietų okupuotos Lietuvos į JAV. Šis laiškas išsiskiria turiniu – sovietų vykdytų trėmimų ir represijų liudijimu. Varšuvoje Blaževičiai ir susipažino.
Laišką Birutė parašė 1941 m. rugsėjo 14 d., jau vokiečių okupuotame Kaune. Todėl jame galima įžvelgti ir cenzūros grėsmės nuojautą.
Laiškas rodo, kad į sovietinių įstaigų akiratį Birutė pateko dar iki didžiųjų trėmimų. Nuo vyro Aleksandro išvykimo į gimtąją Konektikuto valstiją 1940 m. rugpjūtį ji rūpinosi leidimu išvykti iš Lietuvos ir JAV imigracijos viza. Gimęs JAV, Aleksandras buvo JAV pilietis, todėl turėjo galimybę išvykti iš okupuotos Lietuvos.
Kiti Blaževičių šeimos archyvo laiškai atskleidžia, kad beveik metus trukęs institucijų lankymas – tiek Aleksandro Vašingtone, tiek pačios Birutės Lietuvoje, telegramos į JAV konsulatą Maskvoje ir apmokėta kelionė maršrutu Kaunas–Maskva–Jokohama–San Fransiskas – buvo suteikę vilčių. 1941 m. birželio pradžioje sovietų pareigūnai žadėjo, jog leidimas išvykti į Ameriką jai bus išduotas artimiausiais mėnesiais. Tačiau pati Birutė laiške apmąsto tikruosius sovietų ketinimus ir apgaulę: priešakyje laukė ilga kelionė, bet ne pas vyrą. Dėl ketinimų palikti sovietų Lietuvą į ji buvo įtraukta į liaudies priešų sąrašus.
„Bet kur tie nelaimingieji, kuriuos išvežė bolševikai? Kurių mirties valanda išmušė anksčiau, negu atėjo išsivadavimas? Nežinomas jų likimas. O kiek jų išvežta! Ūkininkų, tarnautojų, paprastų darbininkų, kiek senelių ir vaikų! Baisu pagalvot. Istorija tokių dalykų dar nežinojo“, – rašė Birutė Aleksandrui.
Ji pažymėjo, kad tarp išvežtųjų buvo ir jų giminių bei pažįstamų. Laiške Birutė prašė Aleksandro per Raudonąjį Kryžių pabandyti sužinoti, ar jos brolis Jonas dar gyvas. Čia minimas Jonas Avižonis – Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, inžinierius, Geležinkelių centrinių dirbtuvių Kaune viršininkas. Jis buvo suimtas 1940 m. spalio 7 d., kalintas Kauno ir Lukiškių kalėjimuose, nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir sunkiųjų darbų. 1941 m. birželio 23 d. su kitais kaliniais išvežtas į Sovietų Sąjungą.
Laiške Birutė rašė: „Kalėjimo knygoj pažymėta, kad į Pečorlager, bet kažin kur jį nuvežė“. Birutė pabrėžė, kad brolis buvo suimtas be aiškaus preteksto – didžiausi jam mesti kaltinimai buvo tai, kad jis buvo šaulys ir mokslus baigė Vokietijoje. Jonas Avižonis mirė 1941 m. lapkričio 30 d. Gorkio srities Suchobezvodnojės lageryje.
Laiške Birutė užsimena ir apie Aleksandro motiną – Dvariškių kaimo ūkininkę Anelę Blaževičienę-Savickienę , apie kurią tuo metu neturėjo jokių žinių. Iš vėlesnių laiškų ir šeimos dokumentų paaiškėjo, kad į pirmuosius trėmimus ji nepateko, tačiau 1948 m. buvo ištremta per antrąją sovietinę okupaciją. Iš tremties ji grįžo 1956 m.
Sovietų valdžia, uždraudusi Birutei išvykti į JAV, šešeriems metams atskyrė ją nuo vyro. Tik sovietams grįžtant pasitraukusi į Vakarus, ji susitiko su vyru, JAV kariuomenės karininku, kariavusiu Prancūzijoje.
Laišką sudaro penki kalkinio popieriaus lapai.
Apie iki šiol Lietuvoje mažai žinotą JAV kariuomenės karininką Aleksandrą Blaževičių ir Blaževičių šeimos vargus ir džiaugsmus plačiau pasakojame čia.
Aleksandro ir Birutės Blaževičių vestuvinė nuotrauka, saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose. 1939 m.
