Ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį Bažnyčia kviečia džiūgauti, nes likusios tik trys savaitės iki Velykų, kai džiaugsmingai švęsime Kristaus Prisikėlimą. Šio sekmadienio Mišių Dievo žodžio skaitiniai pasakoja apie džiaugsmingus įvykius.
Pirmajame skaitinyje pasakojama apie Dovydo išrinkimą karaliumi. Pranašas Samuelis vyksta pas Išajį Betliejietį, turėjusį aštuonis sūnus; kad vieną iš jų pateptų karaliumi. Dovydas buvo jauniausias sūnus ir ganė avis. Tėvas nesitikėjo, kad pranašas jauniausią sūnų pateps karaliumi, todėl net nepakvietė jo į susitikimą. Tačiau pranašas Samuelis, vykdydamas Dievo valią, kaip tik šį jauniausiąjį sūnų patepė Izraelio karaliumi. Galime įsivaizduoti, kaip džiūgavo karaliumi pateptas Dovydas.
Apaštalas Paulius krikštą priėmusius Efezo krikščionis vadina šviesos vaikais: „Kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai“(Ef 5, ). Apaštalas nurodo, kuo naujieji krikščionys turi pasižymėti: „Šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa“ (Ef 5, 9). Teisumas, gerumas ir gyvenimas tiesoje yra tikro džiaugsmo šaltinis. Todėl apaštalas Paulius naujuosius krikščionis dažnai ragindavo džiaugtis: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4).
Evangelijos skaitinys pasakoja apie neregio pagydymą (Jn 9, 1–41). Šis vyras buvo neregys nuo gimimo dienos, todėl negalėjo pastebėti praeinančio Jėzaus, bet Jėzus pamatė ir pagydė jį. Pagydytasis džiūgavo, bet jo džiaugsmą aptemdė fariziejai, kurie nekentė Jėzaus ir ieškojo galimybės jį kuo nors apkaltinti. Jie tardė praregėjusįjį ir jo gimdytojus, ar tikrai jų sūnus buvo aklas ir kaip jis buvo pagydytas. Jėzus, matydamas fariziejus, stokojančius geros valios, pasakė: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“ (Jn 9, 39).
Kiekvienas žmogus trokšta džiaugsmo ir nesijaučia laimingas, jei jo neturi. Visi be išimties ieškome džiaugsmo, tačiau dažnai klystame, nes džiaugsmas nelygu džiaugsmui. Gresia pavojus džiaugsmo ieškoti nuodėmės keliuose – palaidame seksualume, turtuose, alkoholyje ir net narkotikuose.
Tikro džiaugsmo šaltinis yra pats Dievas. Jeigu gyvename laikydamiesi Dievo valios, mes tikrai nestokosime tikro džiaugsmo. Dievas paliko mums Dekalogą ne tam, kad mus apsunkintų ir padarytų mažiau laimingus, bet, kad jo laikydamiesi, būtume pilni tikro džiaugsmo. Net išorinė kančia tikro džiaugsmo negali atimti.
Žemiškasis gyvenimas gali būti sunkus, dažnai gali aplankyti fizinė kančia, tačiau mes puoselėjame negęstančią viltį, kad su mirtimi ne viskas pasibaigia, tikras gyvenimas tik prasideda, nes esame sukurti amžinybei.
Jėzus perspėjo savo mokinius, kad patirdami sunkių išbandymų nenusimintų: „Jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims. <…>Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 22–24).
Šio sekmadienio Mišių Dievo žodis kviečia mus pasitikrinti, ar nestokojame tikrojo džiaugsmo. Suvokimas, kad esu Dievo mylimas ir kad po žemiškos kelionės manęs laukia ne sunykimas, bet amžinas gyvenimas be galo mus mylinčio Dievo artumoje, tikinčio žmogaus širdį visuomet pripildo džiaugsmo, ir jo negali atimti net sutinkami kentėjimai.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
