„Žmonės yra atviri naujoms ir kartais neįprastoms veikloms“, – sako kaunietė Austėja Bliumkytė-Padgurskienė. Austėja – aktyvi Dainavos mikrorajono gyventoja, burianti daugiabučio, kuriame ir gyvena, kaimynus. Ji – ir iniciatyvos „Dainavos kiemas“ įkūrėja. Čia iki karantino vyko poezijos vakarai, pasakų skaitymai, kiemo šventės. Pasak Austėjos, gyvenimas daugiabutyje gali suburti kaimynus, jis ypatingas tuo, kad čia bendrą kalbą randa visiškai skirtingi žmonės, kartais tampantys atradimu vieni kitiems.
Taip pat A.Bliumkytė-Padgurskienė inicijavo kultūrinį-bendruomeninį projektą savo darbovietėje VšĮ „Saugi pradžia“, kuri yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ partnerė.
Trejų metų trukmės projektas „Draugystės menas“ siekia dalyvaujančios kultūros principais suburti vietos gyventojų ir vietos verslo bendruomenę industriniame rajone. Intensyviai vyksta pirmasis etapas – susipažinimas su vietos istorija: vykdomos ekskursijos, prisiminimų vakarai, kūrybinės dirbtuvės. Prasidėjus karantinui, visos veiklos tapo nuotolinės, o pasibaigus karantinui vėl planuojamos gyvos ekskursijos po Dainavą ir Pramonės rajoną, susitikimai su vietiniais.
– Austėja, kaip kilo mintis burti savo kiemo gyventojus ir įkurti iniciatyvą „Dainavos kiemas“?
– Dainavoje gyvenu jau 12 metų, o mintis kilo jau seniai. Anksčiau man nemažai teko vykdyti, kaip įvardinu, bendruomenines veiklas su šančiškiais. Man tai labai patiko, jaučiau, kad tai yra tai, ką turiu daryti, kas man patinka ir kuo galiu dalintis. Su pasauliu, su kitais. O kalbant apie Dainavą, visų pirma man pačiai norėjosi jaukumo. Pavyzdžiui, išeini į kiemą, o čia kažkas vyksta, nereikia važiuoti į kitą rajoną.
Dar viena priežastis – noras pažinti savo rajoną, vietą, kurioje tu gyveni. Kad tai svarbu, pastebėjau jau veikdama iniciatyvų platformoje „Šančių kioskas“. Šiame rajone ypač pasiteisino ekskursijos po patį rajoną. Regis, vaikštinėdami po Šančius žmonės pradeda jausti tvirtumą, įsišaknijimą, pasididžiavimą tuo, kad Šančiai nėra toks rajonas, kaip apie jį dar prieš kelis metus buvo kalbama.
Kiemo įveiklinimas per kultūrą – tokia buvo mano mintis Dainavoje. Bet svarbiausias tikslas – kad žmonės išeitų į kiemą ir susipažintų. Pažindamas kaimynus tu jautiesi saugesnis, ramesnis. Norėjosi sustiprinti bendravimą, nes žmonės yra jo – gyvo – pasiilgę, norėjosi sukurti ryšį tarp žmonių. Tai svarbu ir vyresniems žmonėms, kurie kartais jaučiasi vieniši. Jie išeina į kiemą, pabendrauja, susipažįsta tarpusavyje.
– Kaip jūsų iniciatyvą priėmė kaimynai?
– Kadangi aš nesiveržiau į jų privačias erdves, o tiesiog kviečiau išeiti į kiemą – santykis užsimezgė greitai. Daugumai buvo labai smalsu ir tikrai džiugu, kad kieme vyksta kažkas įdomaus, dėkojo. Dabar, žinoma, atvėso orai, be to – ir karantinas, tad veiklas lauke tęsime pavasarį. Pirmame mūsų renginyje buvo apie 40 žmonių. Kaip pirmam kartui, tai daug, tai rodo, kad žmonėms yra įdomu. Pirmas renginys buvo labai konkretus – kvietimas ieškoti idėjos sienos meno kūriniui. Kviečiau žmones, kad pasidalintų savo prisiminimais, kurie nugultų į kūrinį, norėjosi, kad piešinys būtų stipriai susijęs su vieta.
– Kokie renginiai, susitikimai dar vyko?
– Mano noras – kad žmonės, kaimynai nebūtų tik kultūros vartotojai, o kad patys dalyvautų, siūlytų, kurtų. Labai maloniai nustebino viena moteris. Buvau pradėjusi pasakų vakarus kieme. Juk skaitome vaikams pasakas? Tai kodėl jų vasaros vakarais neskaityti kieme? Kai kartą skaičiau pasaką savo ir kaimynų vaikams, tą daryti pasisiūlė kaimynė, kuri, pasirodo, yra etnografijos mokslų daktarė. Buvo taip žavu! Koks įdomus buvo jos skaitymas, koks įtraukiantis vaikus! Su pasakos moralu, su to moralo paaiškinimu, vaiko įtraukimu. Mano vaikas, pavyzdžiui, lauke labiau mėgsta dūkti, tačiau jis atidžiai klausėsi jos skaitymo.
Dar viena idėja, kuri tik sklandė, bet nebuvo išsakyta, – susitikti kartą per savaitę ir skaityti poeziją. Savo ar kitų. Netikėtai viena kaimynė pasiūlė suorganizuoti poezijos vakarą su muzika, nes, pasirodo, jos šeima muzikuoja. Buvo taip įspūdinga, jie grojo būgnais. Vieni klausėsi kieme, kiti – pro langus. Ne tik smagu, tačiau ir praktiška, kai renginiai vyksta tiesiog tavo kieme. Būna, kad grįžti po darbo, pavargęs. Važiuoti iki miesto centro per spūstis nesinori. O čia tereikia tik išeiti į kiemą.
Tai, kad toks renginių formatas patrauklus, paaiškėjo ir po buvusio pirmojo karantino. Tada „Kaunas 2022“ suorganizavo projektą „Kultūra į kiemus“. Tiesiog kiemuose vyko koncertai. Kai buvo kuriami bendruomenių filmukai „Fluxus festivaliui“, filmavome mūsų kieme. Prieš filmavimą viena moteris – neprašoma – ėmė ir sutvarkė kiemą.
– Viena iš jūsų planuojamų veiklų – ekskursijos Dainavos rajone. Kartą, kai svarsčiau, kad galbūt reiktų įsigyti butą Kaune, pati sau pamąsčiau, kad tai galėtų būti bet koks rajonas, tačiau tik ne Dainavos.
– Labai puikiai jus suprantu. Esu užaugusi Šančiuose. Dainava taip pat nepatiko, atrodė, kad tai – pats nykiausias Kauno kampas. Bet, sakoma, niekada nesakyk niekada. Dainava yra seniausias daugiabučių namų kvartalas Kaune. Ir jis, be abejo, turi istoriją. Kai labiau susipažįsti su rajonu – jis tampa kitoks.
– Apie ką pasakos ekskursijos?
– Jų dar nepradėjome, bet atradau gidą, kuris gyvena kitapus gatvės ir šia idėja labai susidomėjo. Kalbant apie Dainavą, čia yra buvęs dvaras, gamyklos, o seniau buvo didžiuliai pievų plotai, kaimeliai su nutolusiomis sodybomis. Vėliau statytos gamyklos ir daugiabučiai namai jų darbuotojams. Tarpukariu čia buvo išdalintos žemės karininkams. Jie su kaimo seniūnu tarėsi dėl naujo kaimelio pavadinimo. Tuo metu seniūno dukrytė skaitė brolio dovanotą knygą – Vinco Krėvės „Dainavos krašto senų žmonių padavimai“. Ir jai labai patiko pavadinimas „Dainava“. Taip ir pavadino. Tad nuo knygos, nuo mažos mergaitės pasiūlymo tam tikra prasme prasidėjo Dainava. O ir V.Krėvės prospektas – didžiausia čia esanti gatvė.
Man įdomus faktas, kad po žeme Dainavos rajone teka upelis Girstutis, kuris yra upelio Girstupis intakas. Šį faktą atrado architektė Rasa Chmieliauskaitė, kuri projekto „Upynės“ metu tyrinėjo Kauno upelius. Tai – dalis faktų, istorijų apie Dainavos rajoną.
– Ką jums pačiai suteikė tokios bendruomenę vienijančios veiklos? Ką atradote pati sau?
– Aš jaučiu, ką reiškia pradėti labintis su kaimynais, žinoti jų istorijas, išgirsti įdomių dalykų. Kad virš tavęs, pavyzdžiui, gyvena savanoris, kuris gynė Seimo rūmus. Ir kitos įdomios istorijos. Saugumas atsiranda per tai, kad tu pažįsti žmones. Būna mažiau tokio nepasitenkinimo kaimynais, mažiau pykčio. Buvo toks nutikimas, kai kaimynai remontavosi namus. Vyko triukšmingi darbai. Geras kaimyniškas santykis leido nepykti, nes aš pažįstu tą žmogų, mes maloniai šnekučiuojamės.
Gerai sutardamas su kaimynu tu gali paprašyti pasaugoti tavo butą, kai išvyksti. O būna, kad užsimezga artima draugystė. Tačiau labiausiai mane džiugina pajautimas, kad tokių susiėjimų reikia aplinkui gyvenantiems, ne man vienai.
Kūryba – nuostabus ir išlaisvinantis procesas
Pakalbinus Gretą Klimavičiūtę-Minkštimienę, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programos „Visi kaip vienas“ kuratorę, galima patvirtinti Austėjos mintis, kad bendruomenių kūrimo poreikis ir jų veiklų skaičiai tik auga: „Bendruomenių programa veikia nuo 2017 metų pabaigos, aktyviai veiklas pradėjome įgyvendinti nuo 2018 m. pavasario. Per tą laiką įvyko apie 700 renginių, kuriuose dalyvavo daugiau nei 30 tūkst. žmonių.
Per kelis veiklos metus atradome visą būrį tokių iniciatyvių žmonių kaip Austėja – jiems tiesiog užteko padrąsinimo, pagalbos ir jie ėmėsi įvairių veiklų savo bendruomenėse, savo kiemuose. Tokių žmonių atradimas – viena iš mūsų programos stiprybių, to sieksime iki pat 2022 metų pabaigos. Tai, ką minėjo Austėja, ir yra pagrindinės mūsų programos vertybės: skatinti žmones išeiti į savo kiemus, į savo mikrorajono svarbias vietas, pripildyti jas gyvybės, bendravimo, juoko, kultūros, meno ir kurti kartu. Bendros kūrybos būdų yra begalė: kartu su kaimynu, menininku ar kūrybininku, su savo vaikais ar visai nepažįstamais žmonėm. Toks procesas yra nuostabus ir išlaisvinantis, ugdantis visą puokštę žmogiškųjų gebėjimų: supratimą, bendradarbiavimą, kitokios nuomonės priėmimą ir pan.
O ten, kur kultūra ir smagus bei prasmingas sujudimas, gali gimti ir kitos veiklos, pavyzdžiui, verslas. Visur siekiame naudoti meną kaip priemonę, per jį atverti žmonių kūrybiškumą ir suteikti drąsos saviraiškai. Siekiant visus minėtus principus skleisti ir įgyvendinti, vykdome tris pagrindinius projektus: „Fluxus Labas! Kiemas“, skatinantį gyventojus kūrybiškai spręsti kylančius vietos iššūkius; „Fluxus Labas! Bendruomeninės inciatyvos“, skirtą palaikyti vietos bendruomenių iniciatyvas, jas pastiprinant meniniu indėliu. O pats didžiausias mūsų projektas – „Fluxus Laboratorijos“, buria formalias ir neformalias bendruomenes ir skatina įsitraukti į kultūrines bei menines veiklas konkrečiame mikrorajone.
Jau turime kitų metų veiklos viziją: laukia daug susibūrimų, daug bendravimo ir daug meninių veiklų, nekantriai laukiame 2021 metų pradžios bei karantino pabaigos. Daugiau informacijos apie Kauno mieste ir Kauno rajone vyksiančias bendruomenines veiklas rasite www.visikaipvienas.eu.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.
Nuotr. Eriko Ovčarenko / 15min.
Daugiabučio gyventoja Austėja: „Kai gerai sutari su kaimynu – atsiranda ir saugumo jausmas“
