Ar žinojote, kad lietuvių gestų kalba yra viena iš oficialiai pripažintų kalbų Lietuvoje, o ją kasdien vartoja tūkstančiai kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų? Dažnai net nesusimąstome, ar mūsų miestas patogus ir prieinamas visiems, tarp jų ir žmonėms su negalia.
Apie kurčiųjų kasdienybę ir veiklą kalbamės su Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos (KKJO) pirmininke Dovile Matuliene ir KKJO tarybos nariu Pauliumi Jurjonu.
Pastebėjome, kad gestų kalbos nori išmokti vis daugiau žmonių. Kaip manote, kodėl?
Dovilė Matulienė: Turbūt, kiekvienas turi savų motyvų. Galbūt kai kuriems gestų kalba atrodo egzotinė kalba (šypsosi). Kiti nori išmokti, nes dirba su kurčiųjų organizacijomis. Priežasčių daug ir įvairių. Tikriausiai, visiems šį kalba patinka, nes yra unikali, vizuali, išreiškiama erdvėje, jungiant gestus su emocijomis, veido išraiškomis. Gestų kalboje veido išraiškos labai svarbios, nes vien gestais negalima išreikšti tinkamos emocijos – išraiškos atstoja balso intonaciją.
Ar gestų kalba yra sunki? Kaip sekėsi jos mokytis?
Paulius Jurjonas: Aš gimiau girdinčių žmonių šeimoje. Mano tėvai gestų kalbos nemokėjo, tad pradėjau mokytis tik atvykęs į Kauną, Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą. Išmokau labai greitai bendraudamas su kitais kurčiais vaikais. Man ši kalba nebuvo sunki, tačiau negaliu sakyti, kad ji sunki arba ne visiems vienodai – priklauso nuo žmogaus, kuris tos kalbos mokosi. Jeigu žmogus gabus kalboms, jis gali greitai išmokti. Pats greičiausias būdas tą padaryti – bendrauti su kurčiaisiais.
Paulius Jurjonas pasakoja apie kurčiųjų kasdienybę „Kaunas 2022“ biure vykusiame renginyje.
O kaip kurtieji klausosi muzikos? Ar tai, kad jie nesiklauso muzikos, yra mitas?
Paulius: Taip, tai nėra tiesa – kurtiesiems muzika patinka. Jie gerai jaučia vibraciją: pagal tai sprendžia apie garso stiprumą, pagal tai jaučia, koks yra muzikos tempas ir ritmas. Kurtieji net patys dainas atlieka gestų kalba.
Ko pasigendate Kaune?
Paulius: Trūksta daugiau informacijos apie Kaune vykstančius renginius. Taip pat renginiuose pasigendame vertimo į gestų kalbą. Girdintieji nepagalvoja, kad šią problemą išspręsti gana paprasta – tereikia pasirūpinti, kad būtų gestų kalbos vertėjų, o masiniuose renginiuose – ekrano, kuriame būtų rodomas gestų kalbos vertėjas. Kai kurie renginiai gali būti titruojami, pavyzdžiui, spektakliai. Džiugu, kad tai jau daroma Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Kauno kurčiųjų jaunimo organizacija įkurta prieš 12 metų. Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo ir kaip organizacija augo?
Dovilė: 2007 metais organizaciją įkūrė 7 aktyvūs jaunuoliai, vienas iš jų tapo organizacijos pirmininku ir juo buvo 3 kadencijas iš eilės. Tai Mykolas Balaišis. Tik jo dėka organizacija tiek laiko gyvuoja. Keitėsi Taryba, buvo ir sunkių akimirkų, kai trūko jaunų žmonių aktyvumo, bet Mykolas tvirtai laikė visus organizacijos kampus ir beveik prieš trejus metus organizacijos vairą perleido man. Visi buvę Tarybos nariai, pasiėmę bendravimo, bendradarbiavimo, organizacijos valdymo, sprendimų priėmimo patirties, perėjo į didesnes kurčiųjų organizacijas: vienas tapo Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentu, kitas buvo Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos prezidentu, o dauguma likusių dirba kurčiųjų gerovei. Pats organizacijos įkūrimo iniciatorius Mykolas Balaišis šiuo metu eina Lietuvos kurčiųjų draugijos viceprezidento pareigas.
Pauliau, kaip sužinojote apie šią organizaciją ir prie jos prisijungėte?
Paulius: Aš gimiau ir augau Šilutėje. Į Kauną atvykau būdamas septynerių – tuomet tėveliai nusprendė mane leisti į Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą, kadangi gimtojoje Šilutėje nebuvo kurčiųjų ugdymo centro. Visą laiką aktyviai dalyvavau kurčiųjų bendruomenės gyvenime: nuo 2016 metų prisijungiau prie Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro veiklų, o prieš dvejus metus sudalyvavau KKJO organizuotame renginyje jaunimui. Taip ir sužinojau apie šią organizaciją. Tada plačiau pasidomėjau KKJO veikla, patys KKJO nariai pasiūlė prie jų prisijungti. Taip ir prisijungiau. Tada sužinojau, kad KKJO taip pat vykdo ir Socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje projektą, kuriame dirbu iki šiol. Šiuo metu esu media būrelio vadovas.
Jūsų misija yra griauti sieną, atskiriančią du pasaulius – kurčiųjų ir girdinčių žmonių. Kaip to siekiate ir kaip jums sekasi?
Dovilė: Ta siena, skyrusi kurčiuosius ir girdinčiuosius, iš dalies jau nugriauta: girdintieji vis plačiau supažindinami su kurčiųjų bendruomene, jos kultūra, kurtiesiems stengiamasi pritaikyti miesto renginius. Vadinasi, jau ir valdžios institucijos atkreipia dėmesį į kurčiųjų bendruomenę, žmonės atviriau priima šią nematomą negalią.
Tai pasiekti padėjo ir informacijos sklaida. Įvairiuose renginiuose, susitikimuose organizacija stengiasi apie kurčiuosius ir jų gimtąją gestų kalbą pasakoti kuo daugiau girdinčių žmonių, kad šie nebijotų, kad žinotų, kaip bendrauti su turinčiais klausos negalią, ir norėtų palaikyti ryšį. Tai daryti sekasi tikrai gerai – žmonės ir organizacijos domisi gestų kalba, kviečia dalyvauti jų renginiuose, netgi bendradarbiauti kartu įgyvendinant įvairias veiklas, projektus.
Kitas svarbus darbas, kurį darome, yra aktyvus pačių kurčiųjų įsitraukimas į KKJO bei kitų kurčiųjų organizacijų projektus, kuriuose kurtieji sustiprėja: ima pasitikėti savo jėgomis, galimybėmis ir nori siekti daugiau, nei iki tol manė, kad gali. Tik tada, kai kurčias jaunimas jausis lygiateisis, viską galintis, kurtieji patys galės nugriauti šią sieną ir lygiuotis su girdinčiaisiais.
kalba-kaunas.lt informacija
