1992 metų rugpjūčio 5-oji – ypatinga diena Lietuvos sportui. Pirmą kartą nepriklausomybę atgavusios Lietuvos istorijoje olimpinėse žaidynėse skambėjo mūsų šalies himnas – ant aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio žengė disko metikas Romas Ubartas.
30 metų olimpinio aukso jubiliejų minintį legendinį Lietuvos sportininką penktadienį sveikino olimpinė čempionė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
D. Gudzinevičiūtė ir R. Ubartas (A. Pliadžio nuotr.).
Kviečiame skaityti interviu su olimpiniu čempionu R. Ubartu.
„Svarbiausia, įvykdžiau, ko visi tikėjosi, pateisinau lūkesčius“, – santūriai šypsosi Romas Urbartas, pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos olimpinis čempionas, pamodamas auklėtiniams Vingio parko stadione apšilti savarankiškai. 1992-ųjų Barselonos žaidynių 30-metis tapo proga legendiniam disko metikui, dabar – treneriui mintimis grįžti į beprotišką Katalonijos karštį, didžiausią gyvenimo dieną, ošiantį stadioną, kur penktuoju bandymu 65 metrus ir 12 centimetrų numestas įrankis jo ir Lietuvos vardą amžiams įrašė į olimpinę istoriją.
R. Ubartas (Valdo Malinausko nuotr.)
– Ar pagalvojus apie 1992 metų rugpjūčio 5-ąją suvirpa širdis? Juk tai, ko gero, svarbiausia gyvenimo diena?
– Suvirpa, žinoma. Atsakomybę jutau didesnę nei prieš kitas varžybas. Žinojau, kad galiu kažką padaryti, nes pagrindinis mano konkurentas vokietis Larsas Riedelis, kuris šiam startui buvo gerai pasirengęs, nepateko į finalą. Jo greita technika, o buvo paliję, kažko nepataikė vis. Užtat į finalą pateko kitas stiprus varžovas – Jürgenas Schultas. Jis man artimesnis, nes mudu – vienmečiai, Riedelis jaunesnis. Man šiuo atžvilgiu, manau, pasisekė, nes laimėjau tikrai ne aukščiausiu rezultatu, buvau pasirengęs parodyti jį daug geresnį. Gal tą lėmė jaudulys, gal – prastesnė savijauta tą rytą, – kažkas numušė mano formą, nes kai pradėjau mėtyti – 61, 62 metrai… Pats išsigandau: kas darosi? Buvau nusiteikęs mesti bent 67-68 metrus, o čia? Po tuputį rezultatas didėjo, bet – tik iki 65 metrų. Kaip nebūtų keista, visiems – taip pat. Buvo karšta ir labai drėgna, oras tiesiog spaudė viską prie žemės. Labiausiai, žinoma, spaudė atsakomybė. Olimpinėse žaidynėse jau vien pasirodyti yra gražu, bet pasirodyti labai gerai, būti prizuose – dar kas kita. Po penkto metimo, kai nuėjau ir pagaliau švystelėjau, jau buvo džiaugsmas. Bet dar metė Schultas – mačiau, kažkur visai arti manęs. Kai sulaukiau jo rezultato – nesiekė 65 metrų, kūnu perbėgo šiurpuliukas, palengvėjimo bangelė.
Mačiau, kad laimėjau, šeštojo bandymo man praktiškai nebereikėjo. Buvau laimingas, nes jaučiau, kad padariau, ko gyvenime labiausiai norėjau. Ne tik aš – ir treneris Vytautas Jaras, kuris mane sulipdė iš, grubiai kalbant, Žemaitijos kaimo berno kaip žmogų ir kaip sportininką. Esu labai jam labai dėkingas. Gaila, kad toks jaunas išėjo iš gyvenimo. Pamenu, kai mus vežė į lėktuvą, per palydas į žaidynes, treneris stovėjo oro uoste su anūku. Nemojavo – tik akimis susitikome. Supratau, kad ir jam šita akimirka – didžiausia. Jei laimėsiu aš, jis irgi jausis nugalėtojas. Šita pergalė – mano gyvenimo viršūnė, labai svarbi ir jam, tuo metu kovojusiam su liga.
R. Ubartas ir V. Jaras (Alfredo Pliadžio nuotr.)
– Kas buvo po to, kai baigėsi varžybos disko metimo sektoriuje?
– Amerikos lietuviai padavė trispalvę, apsigaubiau, norėjau bėgti ratą stadione, bet mačiau, kad jau bėga kažkas, laimėjęs kitos šakos varžybas. Apsukau ratą mūsų sektoriaus ribose. Priėjau prie žiūrovų tribūnos, ten laukė Vytautas Landsbergis. „Šaunuolis!“ – sveikino, spausdamas ranką. Su tokiais žmonėmis bendrauju retai, man buvo labai malonu.
Pergalė reiškė, kad pasiekiau gyvenimo viršūnę, įvykdžiau, ką norėjau pats. Ir ko norėjo iš manęs kiti: Lietuvai – pergalė, mūsų vėliava, himnas. Paskui pamačiau filmuotą medžiagą – atrodžiau ramus, bet viduje viskas kunkuliavo. Mes, dideli žmonės, stengiamės išlaikyti ramybę ir nerodyti emocijų, bet viduje oi kas kartais vyksta, kaip kunkuliuoja (šypsosi). Pamenu garbės pakylą. Stoviu aš, bronzą laimėjęs kubietis Roberto Moya, šalia – Schultas. Dar pagalvojau – jį nugalėjau, Seule stovėjome atvirkščiai, ten jis buvo čempionas, o aš gavau sidabrą. Pasikeitėme vietomis.
Lietuva olimpinėje Barselonoje (Valdo Malinausko nuotr.)
– Tiesos momentas?
– Ne, taip sakyti negalima. Čia – sportas. Anąsyk jis buvo stipresnis, dabar – aš. Nors man prieš svarbiausias varžybas vis kas nors atsitikdavo. Anąsyk prieš Seulą žaidynėms ruošėmės Vladivostoke – susirgau, pakilo temperatūra. Jaučiau, kad ir 1988-aisiais galėjau mesti pora metrų toliau, bet liga pagadino formą. Man atrodo, kad tada, kai pasieki optimalią sportinę formą, organizmas tampa jautresnis, labiau imlus viskam. Tada pakanka vėjelio ir kokio viruso. Visko jie nesugadina, bet mažų niuansų duoda.
– Ar savo auksinio starto išvakarėse, Barselonoje ramiai miegojote?
– Kaip visada išėjau pasivaikščioti, tai man padeda. Paskui atsigulęs valandėlę pasivarčiau, liepiau sau užmigti: „Romuk, miegok, finale vis vien reikės dalyvauti“. Rytą mane pažadino anksčiau. Prieš startą reikėjo praeiti nemažai patikrinimų, tad būti vietoje turi likus dviem trims valandoms iki žengi į sektorių. Tos patikros, visų kambarių praėjimai psichologiškai būna sunkesni nei pačios varžybos – žinai, kad tuoj tuoj turėsi daryti tai, kam tiek metų ruošeisi, bet negali, kol nesutvarkai visų formalumų, pradedant krepšių apžiūromis. Paskui savo būsena apibūdinčiau kaip ramų susikaupimą. Ramybė yra labai svarbu, aš kartais net perlenkdavau lazdą nusiramindamas. Kai labai nurimsti, nukrenta pulsas, nebegali atiduoti viso savęs sektoriuje. Reikia būti ramiam, bet mokėsi susižadinti, užsivesti.
(Valdo Malinausko nuotr.)
Išvakarėse buvo truputį neigiamų dalykų – apsinuodijau. Dėl to ir į tualetą nešė. Gal iš jaudulio? O kitkas?.. Juk svarbiausių varžybų mano gyvenime diena. Nors šiaip, nesigiriu, prieš varžybas paprastai nesijaudindavau. Ar geriau, ar blogiau pasiruošęs, bet išeidavau į sektorių ir darydavau viską, kaip geriausiai tą dieną galiu. Bet Barselonoje buvo kitaip. Gali būti, kad kartą organizmas ima ir iššauną, nes iki tol visada mano metodika pasiteisindavo.
– Lietuvai tapus nepriklausoma, daug kas keitėsi visose sferose. Sporte – taip pat. Kokias turėjote sąlygas rengtis olimpinėms žaidynėms?
– Man beveik niekas nepasikeitė. Turėjau tą patį stadioną, maniežą, kur galėjau sportuoti. Esu individualios šakos atstovas, mane vieną aprūpinti buitinėmis sąlygomis, taip pat – maistu lengviau nei, tarkim, krepšinio komandą. Turėjau rėmėją – „Neringos“ restoraną, galėjau jame valgyti. Iš manęs visi tikėjosi rezultato, tad labai rūpinosi. Ypač – tuometis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovas Artūras Poviliūnas. Jis turi puikią intuiciją, jaučia, ko iš sportininko tikėtis. Visų, ne tik mano, pastangos suplaukė į ta Barselonos medalį.
– Dabar ruoštis didžiausioms varžyboms padeda ir psichologai. Jūs tikriausiai tokių neturėjote?
– Turėjome komandoje psichologą, bet nelabai gal jo paslaugomis naudojomės. Specialistas turėtų dirbti su konkrečiu sportininku, šaka, o dabar vienas žmogus buvo skirtas visai Lietuvos rinktinei. Niekuomet nesišalinau mokslo, žinių, kurių turi kiti, bet fanatiškai niekuo netikėjau. Kai kurių dalykų išmokau iš mūsų psichologo. Pavyzdžiui, kad reikia perleisti viską, ką darysi varžybose, per savo galvą – įsivaizduoti kiekvieną judesį, kad paskui nuėjęs į sektorių viską darytum automatiškai. Bet kitas žmogus nebus geresnis psichologas nei pat sau. Ypač, jei jau esi išgyvenęs kažkokį nemažą karjeros laikotarpį. Juk turi patirties, pažįsti save. Kad kitas galėtų padėti konkrečiu ir galbūt svarbiausiu momentu, turi būti ilgai dirbęs su tavimi asmeniškai.
Olimpinės žaidynės kiekvienam sportininkui – didžiausias įvykis, dauguma jų atvažiuoja kaip į gražią šventę, bet tie, kurie važiuoja laimėti ar bent jau kautis dėl medalių, elgiasi ir jaučiasi kitaip. Jie jau moka tramdyti jaudulį, nepasiduoti olimpinei euforijai. Nors olimpinio kaimelio atmosfera užburia, įtraukia, ten – savotiška sportininkų Meka.
R. Ubartas ir V. Chomičius (Alfredo Pliadžio nuotr.)
– Barselonoje jums buvo 32-eji, pati žmogaus ir disko metiko branda?
– Taip. Tuo metu jau turėjau psichologinės brandos, patirties, o ji – didžiulis privalumas, dar aukščiausiame taške buvo fizinės, greičio savybės. Jos kristi pradėjo nuo kokių 37-erių. Tada ėmė atrodyti, kad organizmas pats sako: „Žmogau, pažiūrėk į pasą.“ Mes, sportininkai, esame kaip ligoniai – papuolame į sporto maišytuvą, įsisukame, o išlįsti iš jo būna labai sunku. Šiandien atrodo, kad turėjau anksčiau baigti karjerą, bet tada tai buvo taip sunku, nors kūnas įspėjo kartą, kitą, trečią. Vis trukdė didžiulis noras dar pabūti. Tas laikas, kai galva nori dar tęsti, o kūnas nebeleidžia, yra labai sunkus.
– Ką atsimenate iš pačių žaidynių – sporto šventės, kur išsipildė jūsų svajonė?
– Prieš tai dalyvavau Seulo žaidynėse, kurios buvo nepaprastai gerai suorganizuotos. Azijoje žmonės apskritai labai tvarkingi, netriukšmingi, darbštūs, dirbantys viską nuo A iki Z, nesustojantys viduryje. Barselonoje viskas buvo emocingiau, labiau ispaniškai, bet irgi man labai patiko viskas – olimpinis kaimelis, gyvenimo sąlygos, gausybė renginių. Į juos neidavom per daug, bet kartais pramogos labai padėdavo atsipalaiduot nuo minčių, kad tuoj tuoj varžybos. Žinoma, vargino karštis, bet čia jau nieko nepadarysi. Tokiai atvejais pasakydavau sau: „Romai, nieko nepakeisi, turi prisitaikyti“. Visada stengiuosi priimti žmones ir aplinką tokius, kokie jie yra. Karšta? Einu pasivaikščioti į paunksnes. Maisto buvo daugybė ir įvairaus, bet aš tuo metu jį atidžiai rinkausi – artėjant varžyboms norėjau apsivalyti, nesijausti kaip apsunkęs lokys.
Man, ramiam žmogui, Ispanija ir karštakraujai ispanai patinka – priešingybės traukia. Tad ir Barselonoje viskas buvo gerai. Pamenu, prieš dešimt metų, žaidynių 20-mečiui, LTOK mums padarė nuostabią dovaną – nuskraidino žaidynių dalyvius į Barseloną. Kelionė sutapo su mano gimtadieniu, žmona paruošė stalą, labai smagiai visi atšventėme. Nuvažiavome ir į olimpinį stadioną, bet jis buvo uždarytas ir tuščias, tik kačių daug lakstė (juokiasi).
Olimpiečių sutikimas Vilniuje (Alfredo Pliadžio nuotr.)
Sportininko gyvenime būna viena olimpiada, kai gali laimėti. Per kitą olimpiadą jau ateina kiti žmonės. Antros čempioniškos žaidynės būna kaip dovana, kai tiesiog pasiseka. Tarp tų, kuriems sekėsi – ir dusyk laimėjęs Virgis Alekna, ir mūsų sporto legenda amerikietis Alas Oerteris, pelnęs keturis olimpinius aukso medalius. Bet tuo laiku, kai varžėsi jis, gal ir sportas dar buvo kiek kitoks, ir rezultatai mažesni, o tas žmogus gavo labai daug sėkmės.
Mano gyvenime buvo visko – sėkmių ir momentų, kai labai nesisekė, bet nepaisant visko – karjera pavykusi, du olimpiniai medaliai. Ko dar gali norėti?.. Esu laimingas, kad tai buvo ir… pasibaigė. Viskam savas laikas, o tie nervai, stresas duoda savo. Ateina jauni, ambicingi – jų laikas. Mano laikas dabar – stebėti kitus, dalytis tuo, ką sukaupiau, su auklėtiniais.
