Spalio 18 d. Vilniuje „Best Western“ viešbutyje surengta politinės partijos „Nacionalinis susivienijimas“ (NS) konferencija: „Nacionalinis susivienijimas: prigimtis, tapatybė ir ateitis“.
Įžangos žodį taręs prof. Vytautas Radžvilas pasidžiaugė susirinkusiais į konferenciją, paaiškino gilumines partiją krečiančių nesutarimų priežastis, įvertino dabartinę padėtį ir partijos ateitį.
„Jeigu atsiranda svarbus politinis įvykis valstybės ar partijos gyvenime, vadinasi, jį lėmė svarbios priežastys. Tai, ką išgyvename, yra neišvengiama. Kad taip atsitiks, supratau jau 2019 m. spalio mėn. po rinkimų į Europos Parlamentą“, – pasakė prof. V. Radžvilas. Vertindamas dabartinę padėtį, jis teigė, kad būtina suprasti, kokia yra politinė tikrovė. NS buvo įkurta vieninteliam tikslui numatant, kad prasidės labai greitas ir negailestingas Europos Sąjungos centralizacijos procesas, kuris sukels realią grėsmę lietuvių tautos ir valstybės išlikimui. Tad partija buvo ruošiama kovai, nedaug besiskiriančiai, tik aplinkybėmis ir veikėjais, nuo tos kovos, kuri vyko 1988–1990 m. „Bet jei stojame į pasipriešinimo kovą, neišvengiamai kova yra sunki ir pavojinga. Todėl pasipriešinimo judėjimas, kokiu buvo numatytas NS, turėjo patirti sukrėtimus, kuriuos patyrė (nenoriu piktnaudžiauti palyginimais) Lietuvos pokario pasipriešinimo judėjimas. Pradėjus kovą, anksčiau ar vėliau kovotojų gretose atsiranda kostai kubilinskai ar juozai markuliai. Tai neišvengiama“, – tęsė jis. Nuo pat NS įkūrimo buvo grupė žmonių, kurie, nors ir pritarė partijos vertybėms, bet turėjo ir kitą siekį, įvardijamą dviem žodžiais „susitvarkyti gyvenimą“ – pasinaudojus partija greičiau patekti į valdžią. Jau praėjusiose Seimo rinkimuose vyko nuožmi kova dėl vietų sąraše. Ir vėliau ta kova įgijo brutalias formas, kai vienoje rinkimų apygardoje vyko atvira agitacija prieš partijos kandidatus, kuomet buvo kabinami net groteskiški plakatai siekiant atstumti rinkėjus. Noras patekti į Seimą nuvedė taip toli, kad faktiškai rinkimų kampanijos metu partijoje vyko alternatyvi rinkimų kampanija, kuriai buvo skirtos papildomos apgaulingai pasiskolintos lėšos. Paaiškėjus tokiems faktams, staiga prireikė Neeilinio partijos suvažiavimo. Tai primena sovietų okupacijos laikus, kai kolūkių sandėliuose buvo išgrobstomi grūdai ir, atvykus tikrintojams lyg tyčia sandėlis sudegdavo. Tai sena kaip pasaulis priemonė, kai reikia ką nors nuslėpti.
V. Radžvilas akcentavo, kad Europoje kyla naujas reiškinys – nacionalinio išsivadavimo judėjimai. Jie yra negailestingai persekiojami, niekas jų atstovų nekviečia į televizijos laidas. Jų nariai yra pirmieji kandidatai prarasti darbus. Tai jėgos, kurios stoja į žūtbūtinę kovą už savos valstybės išlikimą. Ir NS įsteigtas tik todėl, kad jau 2010 m. buvo aišku, kad prarasime visus Sąjūdžio iškovojimus. Vadinasi, prarasime teisę patys rašyti savos šalies istoriją. Kas iš NS narių kabino Škirpos lentą, žino, kad galime prarasti teisę kontroliuoti savos valstybės sienas. Dėl nežabotos migracijos prarasime savą kalbą, kuri jau senokai stumiama iš viešosios erdvės. Pagaliau prarasime ir prigimtinę šeimos sampratą. Visoms minėtoms vertybėms apginti reikia atviro drąsaus iššūkio centralizuotai Briuselio valdžiai, ir tas paprasčiausiai neįmanoma. Dėl to NS iš pat pradžių formulavo šūkį „Susigrąžinkime valstybę“. Šis šūkis kėlė alergiją pagrindiniams neeilinio suvažiavimo organizatoriams.
Profesorius pabrėžė, kad tikra kova reikalauja granitinio tvirtumo ir kietumo. Gražiai kalbėti jau neužtenka – reikia suvokti žodžio ir veiksmo skirtumą. NS atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje: arba dirbti dėl Lietuvos, kaip dėl jos dirbo ryškiausi Lietuvos kolaborantai, arba kaip kovojo partizanai ir disidentai. Be abejo, negalima su jais lygintis, nes mums negresia konclageriai ir kalėjimai. Todėl neeiliniame suvažiavime buvo mėginama įtikinti, kad partijos kursas nesikeis, nors skiriasi kova miško bunkeryje, nuo kovos LKP CK būstinėje.
„Kodėl reikalinga šita konferencija? Į suvažiavimą negalime ateiti žinodami tik tiek, kad esame patriotinė, tautiška, krikščioniška partija. Esminis klausimas, kas slypi už tų žodžių arba už tų etikečių. Ir todėl turime dvi partijas, tarp kurių ryškėja takoskyra. Atskilusioji partija siekia iš esmės pakeisti partijos tapatybės programą, esminį valstybingumo ir valstybinio suvereniteto klausimą įvardydama krikščioniškų vertybių gynimo klausimu. Be abejo, krikščioniškos vertybės yra svarbios, tačiau kiek ES įmanoma įgyvendinti krikščioniškų vertybių programą. Todėl, kad ES projektas yra grindžiamas antitautiniu ir antivalstybiniu principu. Yra dvi ideologijos, kurių požiūriu tautiškumas ir politinis suverenumas yra nepriimtini. Nauja ideologija – atnaujinti komunizmą. Bet yra ir kita ideologija su nacionalinės valstybės idėja, su kuria labai sunkiai sugyvena krikščionybė. Tai transnacionalinė pasaulėžiūra, pripažįstanti tik krikščioniškas vertybes, todėl nėra galimybių jas įgyvendinti. ES krikščioniškų vertybių tikrai neturi.
Konferencija sukviesta tam, kad ramioje aplinkoje iš anksto pakalbėtume apie kai kuriuos esminius dalykus. Suvažiavimas ir tokio lygio renginiai niekada nieko nenusprendžia. Jie tik pateikia tai, kas jau buvo aptarta ir dėl ko buvo sutarta“, – kalbėjo jis.
NS nario Viliaus Adomaičio pranešimas „Kokia prasmė ginti lietuvybę šiandien?“ Pranešėjas sako, kad lietuvybė – tai ne tik tautinė kultūra ir kalba, bet ir genetinė atmintis. Ir visa tai susilieja į vientisą unikalią pasaulio pajautą. Kodėl kalbame apie lietuvybės išsaugojimą? Todėl kad šiandien ji yra naikinama, iš dalies sąmoningai, iš dalies dėl to, kad dabartinė visuomenė dėl to nemato prasmės. Žmonės gyvena gerai ir formaliai yra laisvi. Vyrauja „pinigų kultas“. Vyresnioji karta daugiau žvelgia į praeitį, jaunimas mažai domisi (kalta švietimo sistema). Pranešėjas sako, kad lietuvybė daug kartų galėjo būti prarasta, tačiau gyvenimo tikrovė Lietuvą tarsi tempia už ausų. Ką vertingo turime, kad vis dar esame reikalingi? Tai daugiau nei vien tik tautinės ar kultūrinės nuostatos. Pirmiausia – Marijos Gimbutienės indėlis į pasaulinę kultūrą. Viena pagrindinių jos tyrimo sričių – Senoji Europa (7–3 a. prieš Kristų). Ji tyrinėjo tik todėl, kad buvo lietuvė ir augo lietuviškų dainų apsuptyje. Mūsų mitas apie Eglę žalčių karalienę (seniausias pasaulyje gyvas mitas) siejamas su bibliniu pasakojimu apie Adomą ir Ievą. Tie patys veikėjai – moteris, žaltys, vyras arba vyrai ir žmonijos nuopuolis. Galbūt vien dėl šios atminties gyvenimas mus ir tempia už ausų. Dar ir mūsų sutartinės, sutelkiančios žmones bendram darbui.
„Tapkime politine tauta: mintys apmąstant Nacionalinio susivienijimo programą“ – NS nario dr. Romualdo Zemeckio pranešimas. „Šiandien Lietuvoje vis labiau juntama ne tiek pasitikėjimo valdžia, kiek pasitikėjimo savimi stoka. Turime tūkstančius išsilavinusių, kūrybingų ir darbščių žmonių, tačiau dažnai vis dar gyvename laukdami, kad kas nors kitas – valdžia, institucijos ar net likimas – nulems mūsų bendrą kelią. Kalbame apie teisingumą, moralę ir lietuvišką tapatybę, tačiau šios vertybės per dažnai lieka žodžiais, o ne veiksmais“, – kalbėjo pranešėjas. Jis pabrėžė, kad politinis bejėgiškumas nėra vien valdžios problema – tai tautos dvasinės būsenos atspindys. Kai politinė valia, pilietinė atsakomybė ir tautinė sąmonė veikia atskirai, valstybė atrodo valdoma „iš viršaus“, o ne gyvenama „iš vidaus“. Tik tada, kai šie trys elementai susilieja, tauta įgyja tikrą politinę valią.
„Tad šiandien pagrindinis tikslas nėra parašyti dar vieną programą ar tobulinti dokumentus. Nacionalinio susivienijimo programa yra tvirtas vertybinis pamatas, aiškiai siekiantis tautos moralinio, politinio, ekonominio ir kultūrinio atgimimo. Tačiau joks pamatas neturi prasmės, kol ant jo niekas nestatoma. Tikrasis klausimas, kaip šią programą paversti kasdiene veikla, kaip iš teksto sukurti jėgą, kuri formuoja ne tik partijos, bet ir visos tautos sąmonę“, – tęsė pranešėjas. Jo nuomone tauta turi veikti – tik tada ji taps politine tauta. Laukianti tauta lieka tik minia. Taip ir partijoje – kiekvienas narys turi tapti veikiančios tautos dalimi – ne stebėtoju, o kūrėju, ieškančiu būdų, kaip įgyvendinti programos idėjas savo aplinkoje – šeimoje, bendruomenėje ar darbe. Tik taip NS gali įrodyti, kad politinė partija gali būti ne tik institucija, bet ir veikianti tautos sąžinė.
Nacionalinio susivienijimo programa – tai ne politinė deklaracija, veiklos vadovas. Joje nėra lozungų, yra kryptys. Tad kiekvienas partijos narys turi pasirinkti programos sritį, ja vadovautis ir paversti realiu veiksmu. Pranešėjas aiškiai pasakė, kad valstybė gyvuoja tiek, kiek gyvi jos piliečiai. Pilietiškumas turi būti ugdomas ne paskaitomis, o praktika – viešais svarstymais, vietos iniciatyvomis, savivaldos stebėsena.
„Šiuolaikinės politikos problema – moralinio stuburo stoka. Lietuvoje turime išminties šaltinius, kurie gali būti pagrindas naujam tautos atsinaujinimui: Šalkauskis, Maceina, Girnius ir kiti. Jų idėjos – dvasinės brandos pamokos, kurios turi tapti viešo gyvenimo dalimi“, – kalbėjo pranešėjas.
„Kiekviena politinė bendruomenė gyva tiek, kiek ji geba kalbėtis su visuomene“, – pradėjo savo pranešimą „Kaip užtikrinti veiksmingą NS komunikaciją? NS narys Gintaras Rinkevičius. Jis pabrėžė, kad komunikacija nėra veiklos priedas, ji pati yra veikla. Komunikacija – tai ne vien informacijos perdavimas. Tai visuma ženklų, kuriais partija kalba su visuomene: ką sakome, kaip sakome, kaip elgiamės, kaip reaguojame ir kaip atrodome. Nuo to priklauso, ar visuomenė mus girdi, kaip supranta ir ar mumis pasitiki.
Nacionalinis susivienijimas yra vienintelė partija, nuosekliai ginanti tradicines vertybes ir šeimos sampratą, valstybingumo, tautinės tapatybės ir atsakomybės principus. Taip pat siekianti pasipriešinti naujajai hibridinei okupacijai, tuo pat metu aiškiai deklaruoja geopolitinę orientaciją į Vakarus – į demokratinių tautų bendriją, kurioje laisvė ir atsakomybė išlieka svarbiausiais principais.
Pranešėjas apgailestavo, kad šiuolaikinė informacijos erdvė ne ugdo visuomenę, o skaldo ją, tokiu būdu paralyžiuodamas jos sąmonę. Žmogaus dėmesys nuolat išblaškomas, nukreipiamas nuo esmės į emocinius dirgiklius. Todėl šiandien, norint valdyti visuomenę, nereikia nei cenzūros, nei prievartos – užtenka perteklinės informacijos. Kai jos per daug, sąmonė pati save neutralizuoja. Todėl būtinas prasmingas ryšys su visuomene, kuris padėtų sulėtinti žvilgsnį, atsirinkti, kas svarbu ir kalbėti ne tai, kas patrauklu ar ką norėtų išgirsti pašnekovas. Būtina sakyti tiesą – tai yra esmių esmė, nes tik tokiu būdu ugdoma brandi ir atsakinga pilietinė visuomenė.
Pakviestas kalbėti į konferenciją atvykęs partijos „Jaunoji Lietuva“ pirmininkas Stanislovas Buškevičius pažymėjo, kad nelengvus kelius išgyvena NS, bet, matyt, tai reikia praeiti, nes partijose ir politinėse organizacijose tai yra įprastas dalykas ir ypač tokiai partijai kaip NS, kuri iškėlė labai garbingus tikslus – suvienyti tautą ir grąžinti valstybę, kad Lietuva būtų lietuviška ir joje būtų gerbiamos tradicijos. Žiūrėti į ateitį atsižvelgiant į praeitį, projektuoti valstybę tokią, kurią norėtume išlaikyti, jos neprarasti ir tobulinti. Ir be abejo, tokios organizacijos kaip NS yra puolamos ir skaldomos. Vieni tai daro specialiai, kiti dėl asmeninių sumetimų, dar kiti nesuprasdami, kad politinis gyvenimas nėra maratonas. NS partiją pirmininkas mato, kaip veikiančią ir jau matomą, tikisi, kad ji taps ta jėga, kuri ateityje turės labai didelę reikšmę priimant sprendimus.
Antroji konferencijos dalis buvo skirta diskusijoms, kuriuose, pasidaliję į keturias grupes, konferencijos dalyviai diskutavo įvairiomis temomis: partijos, kaip sąjūdinės, supratimo, lietuviškumo, tautinės ir kultūrinės savasties gynimo, ekonominės politikos ir nacionalinio saugumo. Po to vyko šių diskusijų aptarimas, konferencijos apibendrinimas ir rezoliucijos priėmimas.
