Ukrainos peripetijas stebime seniai ir atidžiai sekdami prezidento Volodymiro Zelenskio veiklą galime drąsiai teigti, kad šis valstybės vadovas egzaminą išlaikė. Apie tai byloja ir faktinė karo padėtis, ir tarptautinis kontekstas, ir jo kalbų užsienio šalių parlamentams analizė. Tiesa, turime ir kritinių pastebėjimų. Pirmiausia pačiam prezidentui, paskiausia – Lietuvos politikos korifėjams.
Tomas Čyvas, Vitalijus Karakorskis
Knesetas
Kadangi vienas šio teksto autorių yra žydas litvakas (oi sunkoka ir graudu bus leftistams ieškoti antisemitizmo, kas dabar baisiai – kremliui diriguojant – Vakaruose madinga), pradėsime nuo Ukrainos vadovo pasisakymo Izraelio parlamentui, nes jis, pagaliau buvo pirmasis iš trijų, kuriuos minėsime.
Visumoje kalba emocinga, nuoširdi, išlaikanti teisingą bendrą vektorių. Tiesa, Kneseto deputatai ir Izraelio spauda kai kuriuos aspektus vertino prieštaringai. Vieną klaidą Ukrainos vadovas visgi padarė.
Tai, kad Rusija yra agresorė, puolusi ne tik Ukrainą, bet istoriškai terorizuojanti visus savo kaimynus ir plečianti savo teritorijas „gynybiniais“ karais – seniai žinomas kremliaus koziris. Suomiją jie puolė neva tik todėl, kad ji esą galėjo kelti grėsmę Sankt Peterburgui (tada Leningradui). Lietuvai, Latvijai ir Estijai buvo, pateikiant ultimatumus, inkriminuojama tariama grėsmė, jog šios šalys, Baltijos Antantės formate kažkaip galėjo sukelti grėsmę Stalino imperijai. Ir t.t., ir pan. Tema sunkiai išsemiama.
Visgi, kalbėdamas Knesetui dabar terorizuojamos Ukrainos vadovas praleido svarbų aspektą. Dažnai minimas kremliaus karas su Vakarais per tarpininkus (anglai sako „Proxy wars“), kitos šalies teritorijoje yra aktualus ir Izraeliui.
Šiandien Rusijos propagandos skalikai iki užkimdami, o gal net iki vėmimo kartoja nudildytos plokštelės melodiją apie tai, kad jei jie nepuls pirmieji, tai klastingi visur esantys priešai užpuls iš tarpinės šalies teritorijos. Na o jei ir ne, tai galima kažkur išsibandyti savo karinės mašinos jėgą, technologijas. Būtent faktą, kad Izraelį taip interpretavo Maskva viso šaltojo karo metu, turbūt ir derėjo pateikti Knesetui, kaip centrinę tezę. Juolab, kad tai absoliuti tiesa.
Moderniojo Izraelio istorija ir yra istorija apie tai, kaip šalis dešimtmečiais ginasi nuo Maskvos „žaisliukais“ ginkluotų ir kurstomų „tarpinių kariautojų“. Zoologinis sovietmečio antisemitizmas juk nesibaigė antru „galutiniu sprendimu“ tik todėl, kad laiku nusibaigė Stalinas, kurio reabilitacija pirmiausiai iš užsiėmė į valdžią atėjęs Putinas.
Iliustracijų norintiems pakanka priminti „gydytojų bylą“, antifašistinio komiteto sunaikinimą, faktą, kad tegul ir „klasiniu principu“ sovietai susidorojo su visomis žydiškomis organizacijomis bei daugybe „žydų buržujų“. Daugiau į tai nesigilinant verta dar kartą pabrėžti. V. Zelenskis prarado gerą progą pelnytai sulyginti Maskvos „karą per tarpininkus“ prieš Izraelį su tuo, ką ši gauja išdarinėja dabar Ukrainoje. Tada Rusija neva gynė arabus, kurie jai visiškai nerūpėjo, nuo žydų, o dabar Krymo, Luhansko ir Donecko liumpenus nuo „žydobanderovcų“.
Stepanas Bandera visą karą pratupėjo nacių lageryje, bet yra Rusijoje oficialiai laikomas holokausto simboliu. Tai ir vėl atskira tema, tačiau juokinga tai, kad Rusija išsiduoda ir vėl, sujungdama „holokaustininką“ Banderą su tarptautiniais sionistais, kurie esą „valdo pasaulį“ ir nori užkariauti rusiškas platybes. Tokia galėjo būti V. Zelenskio fabula kalbant Knesetui, bet jis jos nepasirinko. Turbūt klaidelė įsivėlė, bet gana apmaudoka, ją Ukrainos nedraugai išnaudojo ir išnaudos.
Kongresas
JAV kongresmenai Ukrainos vadovo kalbą priėmė gerai. Ji buvo stipri, paruošta profesionaliai. Nemenka dalimi pastūmėjo amerikiečius dar daugiau ekonomiškai bei finansiškai asistuoti Ukrainai, atremiant Kremliaus agresiją.
Ir reikalas ne tik tas, kad Ukrainos vadovo kalbą, kuri Kapitolijaus kalvoje Vašingtone truko apie pusvalandį, retsykiais ją pertraukdavo garsios Kongreso narių ovacijos. Pastarieji jam plojo stodamiesi 21-ą kartą. Svarbu ne tik forma, bet ir turinys.
„Ukrainiečiai švenčia pergalę, ir tai suteikia mums drąsos, kuria taip žavisi pasaulis. Amerikiečiai švenčia pergalę, ir todėl jums pavyko suvienyti globaliąją bendruomenę dėl laisvės ir tarptautinės teisės apsaugos. Europiečiai švenčia pergalę – štai kodėl Europa dabar yra kur kas stipresnė ir nepriklausoma nei kada nors anksčiau. Rusijos tironija neteko galimybės mus kontroliuoti ir daugiau niekada nepaveiks mūsų protų. Tačiau turime padaryti viską, kad globaliųjų Pietų šalys irgi iškovotų tokią pergalę. Esu tikras dėl dar vieno svarbaus dalyko – Rusijos piliečiai taip pat gali turėti laisvės galimybę, tačiau tik tada, kai nugalės Kremlių savo galvoje,“ – sakė V. Zelenskis.
Čia jis pataikė dešimtukan. Ir ne tik retoriškai. Taip – amerikiečiai mėgsta laiminčius bei stiprius. Žinoma, V. Zelenskis yra politiškai priverstas ir elgiasi gana protingai, kai kalba apie Vakrų paramos nepakankamumą. Būtų labai keista, jei sakytų – ačiū, mums visko gana, nieko nereikia. Ypač turint omeny kokią nors Vokietiją ar Vengriją.
Jo pozicija: „Ukraina švenčia pergalę“ yra vienintelė teisinga pozicija, kaip ir jo pasirinkimas karo pradžioje. Primintina, kad bent kelios Vakarų šalys siūlė jam staigų prieglobstį, jei jis nutartų būti „Janukovičiumi atvirškčiai“. Galima tikrai juk buvo pasielgti kiek … smetoniškai“ (teatleis lietuviškoji tautininkija) ir mauti, kaip vienas toks labai drąsiu save piešęs tautos vadas, emigracijon.
V. Zelenskis pasiliko, nors rusai buvo jau Kijyvo priemiesčiuose. Jau vien tai yra išlaikyto nacijos lyderio egzamino įrodymas, kurio niekaip neištrinsi. Juk nereikia ilgai spėlioti, kas ištiktų jį ir šeimą, pagrobtų kokia nors rusiška „Alfa“?
Amerikiečiai mėgsta stiprius – nuo NBA lygos ( visi matėm užrašus Portlando palubėje po dėjimo: Sabas Jėga“?) iki politinio lauko. Padės tiems, kas padeda pats sau. Tiems, kas patys nenori kovoti (Vietnamas, Afganistanas) galiausiai gali ir nusibosti. Kam būtų įdomu klausytis V. Zelenskio ten – JAV Kongrese – jei taip smetoniškai arba janukovičiškai… ?. Kam ten kas duotų ginklų?
Ko trūko V. Zelenskio kalboje Kongrese? Atviro pripažinimo, kad JAV ir Jungtinės Karalystės suteiktų žvalgybinių duomenų žvalgybinių duomenų pakako supratimui, kad Rusija puls. Gali būti, kad tai pripažinti trukdo ir vidinės šalies aplinkybės. Juk ir jo patarėjų komandoje išlieka žmonės viešai teigė (iki pat puolimo išvakarių), jog panika bereikalinga. Tiesa, išvados apie tai reikalauja gilesnės analizės, nes ir Vakaruose, ir pas mus Lietuvoje negalėjo patikėti plataus masto karu. Visgi, pasakyti ačiū ir pripažinti klaidą būtų buvę gražu.
Seimas
Lietuvos Respublikos Seime paskutinę kol kas savo kalbą V. Zelenskis pasakė gaudamas mūsų parlamento Laisvės premiją.
Apie Rusiją jis pasakė paprastai: „Bet kris jie. Dabar jie turi vis mažiau tokių svajonių, kokias turėjo anksčiau. Jie praranda galią, kuria taip gyrėsi. Jie kalba tik apie tai, ar pavyks nepralaimėti. Tačiau to neužtenka. Turime padaryti taip, kad nė vienam agresoriui neliktų nė galimybės svajoti apie kažką panašaus“, – tvirtino V. Zelenskis.
Ukrainos vadovas, kad laisvė bus gyva tol, kol bus žmonių, pasiruošusių už ją kovoti.
„Ir tai nėra tik retorika, bet realūs veiksmai, kuriuos Ukraina mato iš Lietuvos nesikeičiant. Tai veiksmai, kurie padeda mums išlaisvinti miestus ir kaimus iš Rusijos okupacijos, padeda apsaugoti mūsų žmones nuo rusiškų raketų ir bombų“, – sakė jis.
Puldami Kijevą, kaip sakė V. Zelenskis, rusai svajojo ir kaip puls Vilnių, Varšuvą ar Prahą. Jie norėjo, kad mūsų visų laisvė kristų, pabrėžė Ukrainos prezidentas ir buvo visiškai teisus. Problema kita – Lietuvoje jis nebuvo suprastas ir nesuprastas liko būtent labai neva patriotiškų valdančiųjų.
Tiesa, Seimo pirmininkė, liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen kreipadamasi į susirinkusius istorinėje Kovo 11-osios salėje sakė:
„Šiemet Laisvės gynėjų dieną minime kitaip, turėdami kitokią patirtį. Visada žinojome, kad Laisvė kainuoja. Dabar žinome, kiek ji gali kainuoti – kiek suniokojimų, sugriovimų, ašarų, kraujo ir gyvybių. Ir kiek reikia ryžto, drąsos, pasiaukojimo, tikėjimo pasirengus sumokėti kainą už laisvę“, – kalbėjo parlamento vadovė (LRT.lt 2023 sausio 13d.). Bet tai buvo tiesiog aistringas politinis manifestas be turinio.
O štai kitados Rusijos sulaikymo strategiją (kurią nuspyrė šalin Dalia Grybauskaitė – https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/naujieji-metai-senos-kryzkeles-kur-link-sali-suka-tvirta-prezidentes-ranka-n325952) rašęs ir oficialiai siūlęs Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) patriarchas-dubleris Andrius Kubilius, nūnai posėdžiaująs Europos Parlamente, savo Facebook tinklo paskyroje paporino visai ką kitą.
Manifestas su labai keistu ir įtartinu politiniu turiniu yra kaip tik šis – A. Kubiliaus. Pasak jo, su Rusija turėsime šalia gyventi ir toliau, būti kaimynais, neturime juk tapti rasistais. Jo nuomone, net Rusijai gali būti reikalingas atstatymo planas (!), pagal analogiją su Maršalo planu, taikytu Vokietijai po Antrojo Pasaulinio karo. Gal labiau toks buvo reikalingas 1991 metais, užuot dešimtmečiais kolaboravus, pataikavus ir pan?.
Ukrainos lyderio retorikoje juk skambėjo kai kas kito. Jei Rusija išliks – karas vėl ateis. Ateis ir pas mus. Taip kalbėjo ir pats A. Kubilius kitados, o dabar ūmai supacifistėjo, sukairėjo, sueuropėjo?
Štai, ponas gilusis, iškilusis Rusijos sulaikymo strategas A. Kubilius rašo:
Čia norisi atsilošti, pasikasyti makaulę ir paklausti – Jūs rimtai? Liovėtės gerti brendį ankstyvais rytais? Gal ir nacistinę Vokietiją palikti buvusiose sienose, modernizuoti ir greitai grąžinti tikintis geros kaimynystės bei civilizuoto elgesio, amžino draugiško pikniko?
V. Zelenskis formuluoja aiškiai, o išvadas supranta net Vokietijos kancleris, kuris, nors savo kvaila laikysena ginklų tiekimo klausimu ir skatina Rusiją agresiją (tuo pačiu kursto karą), irgi sako, kad „Ukraina turi laimėti“. Laimėti ji gali kaip? Paprastai. Tik vienu vieninteliu atveju – jei šalia neliks agresoriaus, kuris visokius ten „paramos planus” vėl išnaudos tik tam pačiam agresijos reikalui.
***
Taigi, belieka Lietuvos valdantiesiems palinkėti dar kartą išgirsti ir suprasti V. Zelenskio kalbą Sausio 13-ąją. Nebūkite juk, ponai, rasistais jakutų, buriatų, ingušų, totorių, baškirų, čiukčių ir kitų Putino ir kremlinės gaujos išnaudojamų tautų atžvilgiu. Jie irgi turi teisę sau gyventi kaip ir mes, čekai, belgai arba danai. Kaip ir kokio nors Nižnij Novgorodo arba Pskovo rusai. Ir mums, ir Ukrainai būtų lengviau, o ir ponui A. Kubiliui nebereikės painiotis savo strategijose.
Vitalijus Karakorskis, Tomas Čyvas
