Karo veiksmai Ukrainoje iš esmės susitraukė iki 10 mylių mūšio lauko tarp Bachmuto ir Soledaro – Ukrainos mastais nedidelių teritorijų, kur buvo miestai. Vykstant šioms įnirtingoms kovoms, sausio 11 d. netikėtai buvo atnaujinta Rusijos „specialiosios karinės operacijos” vadovavimo struktūra. Dabar jai vadovauja Rusijos generalinio štabo viršininkas generolas Valerijus Gerasimovas.
Ankstesnis vadas generolas Sergejus Surovikinas – taip gerai vertintas už Sirijos kampaniją – tapo pavaldus Gerasimovui kaip vienas iš trijų jo pavaduotojų („Izvestija”, sausio 12 d.). Šio pertvarkymo logika buvo ne iš karto aiški, nes Surovikinas, paskirtas 2022 m. spalio pradžioje, kai Dniepro upės dešiniajame krante (vakarinėje pusėje) išsidėsčiusios rusų grupuotės padėtis tapo beviltiška, buvo plačiai vertinamas kaip kompetentingas vadas. Už tuometinį atsitraukimą iš Chersono jis buvo labiau giriamas, o ne kaltinamas (Svobodnaja pressa, sausio 3 d.).
Naujose pareigose Gerasimovas turėtų organizuoti ir vadovauti naujai plataus masto puolamajai operacijai, tačiau jo sėkmės šansai gana menki, o platesnis politinis jo paskyrimo kontekstas gali reikšti ryžtingesnę Rusijos mobilizaciją karui (Nezavisimaja gazeta, sausio 11 d.).
Rusijos karo formuotojų stovykloje nauji Gerasimovui priskirti įgaliojimai reiškia nesėkmę Vagnerio samdinių kapitonui Jevgenijui Prigožinui, kuris siekė padidinti savo politinį žinomumą, prisiimdamas nuopelnus už Soledaro užėmimą (Republic.ru, sausio 12 d.).
Rusijos gynybos ministerija pirmą kartą pripažino „Vagnerio” karių vaidmenį mūšyje aplink Bachmutą, tačiau patikslino, kad pagrindines užduotis vykdė oro desanto batalionai, kuriems padėjo taktiniai aviacijos smūgiai (Meduza, sausio 13 d.). Vargu ar tai patiko Prigožinui, kuris per triukšmingą „karinių patriotų” tinklaraštininkų gaują nukreipė asmeninius išpuolius prieš Gerasimovą (Topwar.ru, sausio 11 d.).
Tokiais ankstesniais išpuoliaiais, prie kurių savo panieka prisidėjo ir žiaurusis Čečėnijos valdovas Ramzanas Kadyrovas, buvo smogta generolui Aleksandrui Lapinui, kuris iš tiesų buvo atleistas iš vado pareigų, bet neseniai paskirtas Rusijos sausumos pajėgų štabo viršininku (Svaboda, sausio 11 d.).
Sukraudamas didesnę naštą Gerasimovui, Putinas taip pat sutrumpino asmeninį atstumą tarp savęs ir karo, netiesiogiai prisiimdamas didesnę atsakomybę už tai, kad strateginė iniciatyva liktų Rusijai
Kol R. Kadyrovas numatė politinių vėjų pasikeitimą ir tyliai dingo iš virtualaus Ukrainos teatro į savo gimtąją teritoriją, A. Prigožinas tęsė išpuolius prieš aukščiausiąją karinę vadovybę, kuri, atsakydama į tai, deramai sutirpdė savo gretas ir vėl grįžo prie savo strategijos (Fontanka.ru, sausio 12 d.).
Prigožino verbavimo kampanija tarp kalinių sukėlė daug neigiamo atgarsio visuomenėje, o „Vagnerio” dalinių aukų skaičius mūšiuose dėl Bachmuto ir Solidaro yra toks didelis, kad atkurti pajėgias kovines pajėgas iš šių „nešvarių šimtų” gali būti Sizifo darbas („Current Time”, sausio 13 d.).
Apskritai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas puikiai moka žaisti, didinti įtampą tarp savo pavaldinių, tačiau jis pripažino, kad Prigožinas yra kliuvinys, ir pabandė jo įtaką skubiai apriboti (Svaboda, sausio 12 d.).
Sukraudamas didesnę naštą Gerasimovui, Putinas taip pat sutrumpino asmeninį atstumą tarp savęs ir karo, netiesiogiai prisiimdamas didesnę atsakomybę už tai, kad strateginė iniciatyva liktų Rusijai (Moskovskij komsomolec, sausio 12 d.).
Jo įvykdytas kadrų pertvarkymas (apie kurį paskelbė gynybos ministras Sergejus Šoigu) padėjo nukreipti dėmesį nuo niokojančio Ukrainos smūgio į kareivines Makijivkoje ir nevykusio Rusijos atsakomojo smūgio Kramatorske (The Insider, sausio 9 d.).
Jis taip pat nuslėpė mažėjantį Rusijos raketų smūgių Ukrainos energetikos infrastruktūrai veiksmingumą, už kurį, kaip oro ir kosmoso pajėgų vadas, tebėra atsakingas tas pats Surovikinas, net prieš Ukrainai dislokuojant raketų „žemė-oras” sistemas MIM-104 „Patriot” (Kommersant, sausio 11 d.).
Nuotaikos Rusijos visuomenėje darosi vis niūresnės, nes nesuprantamo karo greitos pabaigos perspektyva nyksta, o normalaus gyvenimo jo fone iliuzija grubiai išsisklaido
Tačiau šis kamufliažas gali išsilaikyti tik iki sausio 20 d. įvyksiančio Ramšteino ginklų tiekėjų Ukrainai grupės susitikimo, kuriame, Rusijos karinių ekspertų nerimui, turi būti priimtas sprendimas dėl didelio kiekio pagrindinių kovos tankų Leopard-2 suteikimo (Nezavisimaja gazeta, sausio 10 d.; Svobodnaja pressa, sausio 13 d.).
Didesnis V. Putino įsitraukimas į vadovavimą „specialiajai karinei operacijai” atsispindi dažniau lankantis įvairiuose štabuose, pavyzdžiui, Pietų karinėje apygardoje 2022 m. gruodžio 31 d., ir net jo naujametinio kreipimosi į grupę uniformuotus „didvyrius” vizualiniame stiliuje (Carnegie Politika, sausio 13 d.).
Ši demonstratyvi militarizacija lemia greitą daugelio „normalaus gyvenimo” bruožų, kuriuos dar neseniai Kremlius stengėsi puoselėti savo šalyje, įskaitant laisvę keliauti į užsienį, mažėjimą.
Rusijos Valstybės Dūmoje stiprėja reikalavimai konfiskuoti „išdavikų”, pabėgusių iš Rusijos 2022 m., turtą, kad būtų išvengta naujo veržimosi per sienas, kai neišvengiamai bus paskelbtas kitas mobilizacijos etapas (Rossijskaja gazeta, sausio 13 d.).
Dėl „normalumo” ribojimo taip pat aštriai priekaištaujama tiems žemo rango pareigūnams, kurie pasirinko atostogas praleisti šiltesniuose kraštuose (Kommersant, sausio 10 d.). Aukščiausiojo elito vaikams šis „patriotizmo” įtvirtinimas tikrai netaikomas, nes Šoigu dukra atostogomis mėgavosi prabangiame viešbutyje Dubajuje (The Insider, sausio 11 d.).
Rusijos verslo bendruomenėje plinta nerimas dėl galimo pelno ir turto konfiskavimo prisidengiant „lėšų rinkimu pergalei” (The Bell, sausio 15 d.). V. Putino pasiūlymas trauktis iš Europos baudžiamosios teisės konvencijos dėl korupcijos negali išsklaidyti šių nuogąstavimų dar ir todėl, kad daugumą kanalų, kuriais galima „evakuoti” dėl nežabotos korupcijos įgytus turtus į įvairius „saugius uostus”, vis dažniau blokuoja Vakarų sankcijos (Forbes.ru, sausio 12 d.).
Šie turtingųjų galvos skausmai svetimi didžiajai daugumai rusų, kuriems tenka susitaikyti su realybe, kad pajamos karo metu toliau mažės (RBC, sausio 12 d.). Nuotaikos Rusijos visuomenėje darosi vis niūresnės, nes nesuprantamo karo greitos pabaigos perspektyva nyksta, o normalaus gyvenimo jo fone iliuzija grubiai išsisklaido (The Moscow Times, sausio 9 d.).
Pereidamas į labiau karo laikų režimą, Putinas turi suteikti daugiau įgaliojimų aukščiausiajai vadovybei, nes tik ji gali pasiekti reikšmingą pergalę, kol Vagnerio samdinių patrankų mėsa švaistosi atakų bangomis gyventojų apleistame Soledare.
Problema ta, kad Gerasimovas ir jo demoralizuoti generolai geriau nei bet kas kitas žino, kad reikiamą pergalę galima pasiekti tik skaičiumi, kurio neįmanoma surinkti, drausme, kurios neįmanoma įskiepyti, ir motyvacija, kurios neįmanoma sugalvoti.
Kol V. Putinas tebėra apakintas savo paniekos Ukrainai ir paniekos Vakarams, lauko vadai ir Generalinio štabo planuotojai pradeda mokytis iš savo klaidų ir ugdo pagarbą priešui, kuris įgyja vis didesnę kompetenciją ir pasitikėjimą. Susitaikydama su prastai vedamo karo realybe, Rusija randa nedaug jėgų šaltinių tinkamai mobilizacijai.
Parengta pagal Eurasia Daily Monitor apžvalgininko Pavel Bayev publikaciją
