Paskutinį liturginių metų sekmadienį prieš Adventą švenčiame Kristaus Karaliaus šventę, įsteigtą popiežiaus Pijaus XI. Šios šventės atsiradimas susijęs su revoliucija Meksikoje, kai daugelis krikščionių ėjo mirti su šūkiu: „Tegyvuoja Kristus Karalius!“
Kristaus Karaliaus šventės Dievo žodžio skaitiniai pristato Jėzų kaip Karalių, Teisėją ir Ganytoją. Evangelijoje pasakojama apie amžių pabaigą, kai visi žmonės bus surinkti prie Karaliaus sosto ir jis perskirs juos; vieniems pasakys: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę!“, o kitiems tars: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžiną ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (plg. Mt 25, 31–46).
Šis Evangelijos pasakojimas priverčia krūptelėti nuo minties, kaip būtų baisu, jei priklausyčiau šiai nelaimingų žmonių grupei, jau niekad nematyčiau Dievo veido, niekuomet nebūčiau laimingas, ir tai nutiktų vien dėl to, kad buvau lengvapėdis ir rinkdavausi ne Dievo, bet nuodėmės kelią.
Kristaus Karaliaus šventėje Dievas rodomas ne tik kaip Teisėjas, bet ir kaip Ganytojas. Pranašas Ezekielis Dievo vardu kalba: „Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, taip ir aš rūpinsiuosi savo avimis.<…> Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas“ (Ez 34, 12.16). Psalmininkas antrina: „Viešpats yra mano Ganytojas. Man nieko nestinga.<…> Tavo gerumas ir ištikimoji meilė lydės kiekvieną mano gyvenimo dieną“ (Ps 23, 1.6).
Evangelijos pasakojimą apie Karalių Teisėją sušvelnina pasakojimas apie Nukryžiuotąjį, virš kurio galvos prikaltas užrašas: „Jėzus Nazarietis Žydų Karalius.“ Į šį Karalių kreipėsi taip pat nukryžiuotas plėšikas, kurio gyvenimas nebuvo pažymėtas gailestingumo darbais; jis nevalgydino alkanų, nešelpė vargšų ir neužjautė silpnųjų, bet vogė ir plėšė, tačiau nukryžiuoto Jėzaus akivaizdoje staiga susivokė blogai gyvenęs ir meldė Dievo gailestingumo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 42–43). Kristus Karalius teismo dieną daugeliui nusidėjėlių, apgailėjusių savo klaidų bei nuodėmių kelią, pasakys: „Ateikite ir paveldėkite jums paruoštą karalystę.“
Vienas iš tokių nusidėjėlių buvo krikščionis persekiojęs Saulius. Gerasis Ganytojas pasitiko jį, keliaujantį suimti krikščionių, su klausimu: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4). Patyręs Dievo gailestingumą, Saulius tapo apaštalu ir nešė Evangelijos žinią pagonių tautoms. Jis skelbė: „Jėzus gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus <…>, kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 25.28).
Kristaus Karaliaus šventė kviečia mus pasitikrinti: ar Jėzus yra mano Karalius? Mūsų geras ar prastas santykis su Kristumi labiausiai išryškėja, kai kenčiame ir kartais net aplanko mintis, kad Dievui mes nerūpime. Jeigu tuomet vis tiek glaudžiamės prie Kristaus, tuomet jis yra mūsų Karalius. Kunigas jėzuitas Walteris J. Ciszekas, dvidešimt vienerius metus praleidęs sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose, knygoje „Jis mane gano“ aprašo savo išgyvenimus, kai balansavo tarp gyvybės ir mirties ir kaip toje kančios naktyje nepalūžo vien todėl, kad meldėsi ir tvirtai laikėsi Dievo rankos.
Ne mažiau svarbus ženklas, liudijantis, kad Kristus mums viešpatauja, yra meilės įsakymo vykdymas. Jei Kristų matome vargstančio ir kenčiančio žmogaus asmenyje ir neliekame jam abejingi, bet stengiamės padėti, tuomet Kristus tikrai mums viešpatauja.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
