Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas, profesorius dr. Juozas Skirius
1935 m. fiksuotas neeilinis, Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai svarbus įvykis – sušauktas pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas, kuriuo siekta telkti Lietuvoje ir užsienyje gyvenančius lietuvius.
Tai įvyko neatsitiktinai – viešai buvo kalbama, kad emigracijoje gyvena apie 1 milijonas lietuvių, o ir prezidentas Antanas Smetona nuolat pabrėždavo, jog į užsienius yra išvykę bemaž trečdalis lietuvių tautos. Lietuvai buvo būtina sukurti glaudžius ryšius su gausia lietuvių išeivija.
1918 m. Lietuvos valstybei atkūrus nepriklausomybę, šalies valdžia atkreipė dėmesį į gausią lietuvių išeiviją, pirmiausia tikėdamasi iš jos sulaukti materialinės ir propagandinės paramos bei laukdama, kad jos tautiečiai, įvairių sričių specialistai, sugrįš į Tėvynę. Plečiantis santykiams su išeivija, Lietuvoje, nors ir pavėluotai, kilo poreikis suburti po pasaulį išsiblaškiusius lietuvius. Tuo tikslu 1932 m. įkuriama Draugija užsienio lietuviams remti (DULR), kurį telktų ir vienytų, padėtų palaikyti ryšį su užsienio lietuviais, rūpintųsi ir pagal išgales paremtų jų lietuvišką kultūrinę veiklą. Netrukus draugijos iniciatyva sušaukiamas Pasaulio lietuvių kongresas (PLK) Kaune – svarbus įvykis, pirmą kartą telkiantis viso pasaulio lietuvius, siekiant koordinuoti jų tautines ir ekonomines veiklas. Galima drąsiai sakyti, kad Kongreso sušaukimas – tai ryškiausias įvykis DULR veikloje.
Kongreso idėjos atsiradimas
Reikia manyti, kad idėja steigti kongresą buvo perimta iš kaimyninės Lenkijos, kur jau buvo įvykę keli panašaus pobūdžio kongresai. Be to, po lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno tragiškos žūties, kuri sukrėtė visus lietuvius, buvo keliama vienybės idėja, liepos 17 d. siūlant paskelbti Tautos vienybės diena. Tą dieną DULR vadovybė ragino tautiečius „pamiršti visus asmeniškumus ar visuomeniškus bei politinius ginčus, pasaulėžiūros bei luomo skirtumus“. Tačiau reikėjo labiau apčiuopiamų, praktiškesnių veiksmų. Tuo labiau, kad ir tarptautinė Lietuvos padėtis nebuvo pati geriausia – santykiai su kaimynine nacių Vokietija ir Lenkija buvo nedraugiški ir pakankamai įtempti.
Pirmiausia reikėjo visos tautos susitelkimo. DULR pirmininkas Rapolas Skipitis, įvertinęs išsklaidytą bei sunkiai su Lietuva artinamą išeiviją, manė, kad būtų pravartu sušaukti Pasaulio lietuvių kongresą, kuris pagyvintų ryšius ir smarkiai pažadintų išeivių lietuvišką sąmonę. Anot jo, Kongresas paskatintų rengti visų lietuvių sportines olimpiadas, užsienio lietuvių kultūros renginius, lietuviškos spaudos ir knygų leidybą. Taip pat būtų ieškoma priemonių, kurios stabdytų išeivių jaunimo nutautėjimą bei skatintų viso pasaulio lietuvių jaunimo suartėjimą. Tikėtasi aptarti ir užsienio lietuvių bendradarbiavimo su Lietuva galimybę ūkio srityje bei planuota suaktyvinti išeiviją „kovose su mūsų priešais“. Tačiau Kongreso programos svarbiausias tikslas buvo sutelkti viso pasaulio lietuvių sąjungą, kuri vėliau ir būtų atsakinga už analogiškų kongresų organizavimą.
Lietuvos valdžios pozicija ir Kongreso sušaukimas
Istoriko Alfonso Eidinto teigimu, Lietuvos tautininkų valdžia, pritardama Kongreso idėjai, tikėjosi išeivijos palankumo sau – ne tik pristabdyti aštrią kritiką jų partijos vardu, bet ir sustiprinti tautos vienybės idėją, bandyti pritraukti užsienio lietuvių verslininkų kapitalą. Dėl šių priežasčių, LR Vyriausybė iš savo biudžeto skyrė 103 tūkst. litų avanso Kongresui rengti. Svarbu patikslinti, kad po 1926 m. Lietuvoje įvykusio karinio perversmo, didžioji dalis lietuvių išeivijos nusisuko nuo savo Tėvynės ir griežtai kritikavo naująją valdžią.
Tautininkų vyriausybė iškart išsikėlė uždavinį atgaivinti Lietuvos ir išeivijos santykius, išeiviams taikydama įvairias nuolaidas: suteikė leidimą įsigyti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, pripažino JAV lietuviams dvigubą pilietybę, kūrė informacijos centrus, legalizavo net ir kairiųjų išeivių (išskyrus komunistų) spaudos platinimą Lietuvoje, skyrė pinigus išeivių kultūros ir lietuvybės reikalams, apdovanojo ordinais ir medaliais aktyviausius išeivijos atstovus ir pan. Lietuvos valdžia iš gausios išeivijos tikėjosi paramos investicijomis bei įvertino juos kaip galimus lietuviškos produkcijos, ypač maisto produktų, vartotojus. Visumoje tautininkų valdžia išeivijai iki 1940 m. davė daugiau nei iš jos gavo. Tad nieko nuostabaus, kad valdžia pritarė tokiam svarbiam tautai renginiu kaip Kongresas.
Tiesa, tautininkų tarpe buvo ir abejojančiųjų šia idėja. Kongresui pritarė ir ne visi DULR valdybos nariai. Pavyzdžiui, draugijos sekretorius Petras Ruseckas netikėjo Kongreso sėkme sutelkti visus lietuvius. Pagrindą šioms abejonėms sukėlė ir tai, kad didžiausios išeivijos – JAV lietuvių – tarpe nemažą išeivių dalį kontroliavo JAV lietuviai socialistai ir komunistuojantys lietuviai, susitelkę apie dienraščius Laisvė ir Vilnis. Tai buvo patys aršiausi Lietuvos valdžios kritikai, smerkę šalyje įvykusį perversmą. Nepaisant to, Lietuvos valdžia parodė tolerantiškumą, netrukdydama jų 7 atstovams atvykti į Kongresą. Bet, kaip nurodo istorikas Marius Ėmužis, jie nepasižymėjo savo išskirtiniu kritišku aktyvumu, tiesiog nebuvo tam pilnai pasiruošę. Be to, P. Rusecko įsitikinimu, DULR nebūtų spėjusi Kongresui pasiruošti laiku. Jis nepritarė Rapolo Skipičio vizitui į JAV įtikinti svarbiausios išeivių bendruomenės – katalikų lyderius dalyvauti Kongrese. P. Ruseckas rašė straipsnius, nukreiptus prieš R. Skipitį, kaip tariamai „neturintį Lietuvos visuomenėje palaikymo“. 1935 m. liepos 15 d. P. Ruseckas pasitraukė iš DULR valdybos, o į jo vietą buvo pakviestas Kazys Kasakaitis.
Į pirmąjį PLK Kaune 1935 m. rugpjūčio 11–17 dienomis atvyko lietuvių atstovai iš 19 valstybių, iš viso – apie 3 tūkstančius žmonių. Iš jų 105 buvo organizacijų, kolonijų, įstaigų ar įmonių delegatai. Daugiausia delegatų atvyko iš JAV – 39. Kongrese sveikinimo kalbą pasakė LR prezidentas Antanas Smetona. Jis pabrėžė, kad Kongresas deda pastovius pamatus visų kraštų lietuviams bendrauti, „stipriau laikytis iš vieno, kad mūsų nedidelės pajėgos veltui nežūtų svetimuose kraštuose“. Prezidentas pabrėžė Lietuvos laimėjimus vidaus ir užsienio politikoje, priminė, kad „Lietuva atstatyta visų lietuvių pastangomis: tų, kurie gyvena savo krašte, ir tų, kurie gyvena užsieniuose“. Prezidentas taip pat pažymėjo tautos vienybės svarbą Vilniaus kraštui atgauti, Klaipėdai, kaip tautos uostui, stiprinti. Baigdamas savo kalbą jis suformulavo lakonišką vienybės šūkį: „Metame šalin viską, kas mus skiria, telkiamės apie tai, kas visiems bendra“. Sveikinimo kalbą prie Nežinomo kareivio kapo sakė ir premjeras Juozas Tūbelis.
Kongrese buvo perskaityta visa eilė pranešimų. Aktyviai dalyvavo ne tik vietos veikėjai, turintys ryšį su išeivija, bet ir užsienio lietuvių atstovai. Pranešimais buvo siekiama atskleisti ne tik pasaulio lietuvių demografinę, kultūrinę, socialinę padėtį, bet ir galimybes plačiau bendradarbiauti, palaikyti įvairiapusius ryšius su Lietuva, kovoti su sparčiu išeivijos nutautėjimu. Vyko diskusijos, spaudos konferencijos. Buvo išsakyta ir nemažai kritinių pastabų, pareikšta abejonių dėl skuboto kongreso sušaukimo.
Kongrese taip pat buvo priimta nemažai rezoliucijų bei pageidavimų tautiniais, kultūriniais ir ūkiniais klausimais. Buvo susirūpinta tautinės kultūros ugdymu, siekta ištirti išeivijos kultūrinio veikimo sąlygas steigiant atitinkamas institucijas kaip viso pasaulio lietuvių tautinį institutą, šelpimo fondą, referantūrą ir pan., kurios analizuotų atskirų lietuvių išeivių kolonijų specifiką. Be to, buvo pažymėta, kad Lietuvos visuomenė turi labiau susidomėti išeivijos gyvenimu, remti išeivijos mokyklas, rūpintis išeivių mokytojais – skatinti glaudesnius ryšius tarp išeivijos mokinių ir mokytojų ir tarp Lietuvos mokinių bei mokytojų, rengti bendrus mokytojų suvažiavimus, kolonijose steigti lietuviškas bibliotekas, spaudos prenumeravimo galimybę ir t.t.
Užsienio lietuviai buvo raginami savo santaupas laikyti Lietuvos bankuose, o savo kapitalą investuoti į bendroves Maistas, Lietūkis, Pienocentras, Cukrus ir kt. Rezoliucijose išsakyti patys svarbiausi klausimai siekiant gerinti išeivijos ir Lietuvos ryšių palaikymą, nubrėžtos veikimo gairės. Taip pat buvo parengta Lietuvos ryšių stiprinimo su užsienio lietuviais programa.
Išeivijos gyvenimo ir veiklos paroda Kongreso metu ir po jo
Kongreso proga buvo organizuotos ir keturios parodos: Lietuvių meno apžvalginė paroda, kurioje su savo kūriniais dalyvavo 52 dailininkai, dr. Aleksandro Račkaus rinkinių paroda, užsienio lietuvių spaudos paroda ir dailininko Antano Tamošaičio lietuviškų kilimų paroda. Visas šias parodas premjeras J. Tūbelis atidarė rugpjūčio 12 d. Parodos veikė Vytauto Didžiojo muziejuje ir Vytauto Didžiojo universiteto patalpose.
Išskirtinio dėmesio susilaukė JAV lietuvio, numizmato dr. Aleksandro Račkaus (1893-1965) Amerikoje surinkta 50 tūkst. eksponatų kolekcija. Pats A. Račkus, parodos atidarymo metu, pažymėjo, kad jo atvežtos senienos liudija, kaip gyveno ir dirbo JAV lietuviai, kaip jie teikė pagalbą Lietuvos lietuviams, kaip kūrė pagrindus nepriklausomai Lietuvai ir ką Lietuva davė JAV lietuviams. Taip pat jis priminė, kad jau dabar laikas susirūpinti rinkti istorinius dokumentus, nes už dešimt metų jų gali nebelikti. Parodos veikė viso Kongreso metu. Net paskutinę dieną parodą aplankė rekordinis skaičius lankytojų – 1500 žmonių. Toks lankytojų susidomėjimas paskatino parodą pratęsti iki rugsėjo 1 d. Tiesa, įėjimas buvo mokamas – 1 litas suaugusiems, 50 centų moksleiviams ir kariams, o ekskursijos ne mažiau kaip 10 žmonių kainavo po 25 centus asmeniui. Visus parodų eksponatus (apie 81 tūkst.) įsigijo Švietimo ministerija.
Pasaulio lietuvių sąjungos kūrimas
Kongreso priimtų rezoliucijų įgyvendinimą turėjo vykdyti įkurta Pasaulio lietuvių sąjunga (PLS). Tai pats svarbiausias Kongrese iškeltas klausimas. Sąjungai buvo skirta trumpa rezoliucija, kurioje buvo nurodyta paruošti PLS statuto projektą. Projekte numatyta, kad PLS sudaroma iš juridinių asmenų (draugijų, bendrovių ir kitų – apie 1000 įvairių organizacijų), tiek Lietuvos, tiek užsienio lietuvių. PLS centru buvo ištrinkta Lietuvos sostinė, tačiau visos didesnės kolonijos užsienyje turės savo atstovybes Sąjungos vykdomuose organuose.
Kongrese buvo išrinktas laikinasis komitetas iš 10 asmenų PLS statutui paruošti. Komiteto pirmininku tapo R. Skipitis, pirmuoju vicepirmininku – JAV lietuvių katalikų vadovas, dienraščio Draugas redaktorius Leonardas Šimutis, antrasis vicepirmininkas – prof. Kazys Sleževičius. Tačiau PLS statuto parengimas užsitęsė. L. Šimučio nuomone, PLS idėją „Kaunas nori numarinti“, nes komitetas netinka nei DULR vadovybei, nei kai kuriems Lietuvos valdžios atstovams, kadangi jis susideda iš tokių žmonių, kuriems nepatinka dabartinė politinė tvarka Lietuvoje. L. Šimutis kėlė mintį, kad apie tai reikia rašyti spaudoje. R. Skipitis savo atsiminimuose pažymėjo, kad jam, kaip PLS pirmininkui, organizaciniais reikalais teko kalbėtis su aukštais tautininkų veikėjais, kurie nieko nežadėjo, o Tautininkų sąjungos generalinis sekretorius dr. Stasys Janavičius tiesiai pareiškė, kad jis tokiai sąjungai nepritaria. Jiems buvo aišku, kad PLS nepajėgs suvienyti kairiųjų ir dešiniųjų jėgų. R. Skipitis šį tautininkų šaltumą aiškino tuo, jog Kongresas nepritarė A. Smetonos režimui.
PLS statutas paskelbtas tik 1937 m. gruodžio 15 d. Ši nepartinė organizacija savo suvažiavimus turėjo šaukti ne rečiau kaip kas penkerius metus. Po trečdalį visų atstovų į suvažiavimą renka Lietuva, JAV lietuviai ir visų kitų kraštų lietuviai. Nuo 1937 m. pradėtas leisti PLS žurnalas Pasaulio lietuvis.
Kaip nurodyta statute, antrasis PLK turėjo būti sušauktas ne anksčiau kaip 1940 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau dėl Lietuvos okupacijos to padaryti nespėta. Kad PLS neišplėtojo savo veiklos, R. Skipitis aiškino finansinės paramos trūkumu. Taigi, kaip pažymėjo vienas iš komiteto narių Juozas Leimontas, idėja, sudaryti viso pasaulio lietuvių organizaciją, o per ją telkti visur gyvenančius lietuvius tautinei individualybei išlaikyti, dvasinei, kultūrinei, ekonominei veiklai išplėsti, liko neįgyvendinta. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, šios organizacijos idėją perėmė ir išplėtojo Pasaulio lietuvių bendruomenė.
