Liepos 2 d. Kaune, Laisvės alėjoje, liepų apsuptyje priešais „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ (KEKS 2022) biurą pristatytas antrasis teatrologės Inos Pukelytės romanas „Panelės iš Laisvės alėjos“. Autorės žydų teatro tyrinėjimais grįstas kūrinys jau spėjo patraukti skaitytojų dėmesį.
Įžvelgia populiarumo priežastį
Vos prieš mėnesį pasirodžiusi knyga akimirksniu išpopuliarėjo tarp skaitytojų, todėl planuojama leisti antrą romano tiražą. Kaip galimą priežastį, kodėl romanas sulaukė tokio populiarumo, pristatyme dalyvavusi KEKS 2022 programos „Atminties biuras“ kuratorė Daiva Citvarienė įvardija istorinį kontekstą: „Knyga yra uždangos praskleidimas į žydų pasaulį“. Menotyrininkė priduria, kad skaitytojus domina dar neseniai, bet staiga išnykęs pasaulis, kurio mes nepažįstame. Jame – tarpukariu garsios teatro žvaigždės, visuomenės veikėjai ir kaimas, dabar vadinamas Šančiais, šalia centro. „Nieko apie kai kuriuos žydus nerastume internete, <…> tai mirties anonimiškumas – kai niekas negali pasakyti, kur tie žmonės palaidoti,<…> todėl Inos teatrologiniai tyrimai knygoje turi terpę atsiskleisti“, – argumentuoja D. Citvarienė.
Knygoje įžvelgiamos Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto užuominos, tačiau menotyrininkė mano, kad apskritai „per vėlai imame domėtis praeitimi. <…> menininkai stipriai atsilieka nuo istorikų, nes yra nedaug romanų, kalbančių tokiomis temomis.“
D. Citvarienė pripažįsta, kad daug Antrojo pasaulinio karo istorijų nėra žinoma dėl skirtingų šį laikotarpį išgyvenusių asmenų likimų ir patirčių: „Vieni mirę, antri ištremti ar emigravę. Kiti savo šeimoms nieko nepasakojo.“
Profesinis tikslumas
Renginio moderatorė „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė pabrėžė, kad autorė ypatingai kruopščiai kūrė romaną: tikrino faktus ir pritaikė žydų teatro tyrimų rezultatus. Skaitant knygą jaučiama to meto atmosfera, kaip pavyzdį L. Varanavičienė pateikia faktą, kad žydų teatras turėjo turėti orkestrą.
Autorė pripažįsta, kad tyrinėjant žydų teatrą apėmė azartas: „Kai pagauni siūlą, pradedi aistringai jį sukti į kamuolį. Kaip detektyvas turi dėlioti faktus.“ I. Pukelytė nurodo, kad informacijos ieškojo įvairiuose archyvuose, internete, net vyko į Niujorką ir Izraelį: „Daug tų gijų yra Amerikoje. Ten pavyko sužinoti, kaip žuvo Rachelė. <…>Ji buvo gete ir žuvo koncentracijos stovykloje.“ Amerikoje autorei pavyko išsiaiškinti ir tai, kad Rachelė (pagrindinė veikėja – red. pas.) puikiai kalbėjo lietuviškai ir iš tiesų turėjo dukrą.
Tarpukariu Kaunas – daugiatautis miestas
Romano autorė I. Pukelytė teigia, kad vyrauja klaidingas manymas, jog Kaunas visada buvo lietuviškas miestas: „sovietmiečiu buvo lietuviškas, bet tarpukariu – ne visiškai lietuviškas miestas.“ Remiantis autorės pateiktais duomenimis, Kaune tarpukariu gyveno apie 7 proc. žydų, todėl kas trečias sutiktas gyventojas galėjo būti žydas. Kiek mažiau Kauno gyventojų – apie 7 proc. – sudarė lenkai. I. Pukelytė pasakoja dar prisimenanti, kad seneliai tarpusavyje kalbėjo lenkiškai, tačiau jos tėvai buvo pirma karta, kuri kalbėjo tik lietuviškai. D. Citvarienė prideda, kad „tai viena iš nedaugelio knygų apie kauniečių tautinę sudėtį“.
