Ar Dievas galėjo įsikūnyti žmogumi ir nebūti nukryžiuotas, o, tarkim, mirti sava mirtimi po ilgo ir prasmingo gyvenimo, sulaukęs žilos senatvės?
Kam Jam apskritai reikėjo įsikūnyti?
Žinau teologinį atsakymą, bet man artimesnis kitas. Tam, kad žmogus nebegalėtų sakyti: nebuvai mano kailyje, nežinai, ką reiškia kentėti, būti atstumtam, žlugusiam, sutriuškintam, tad negali manęs kaltinti ar teisti. Žino su kaupu.
Atrodytų, nėra tokios baisios patirties, kurios nebūtų laisva valia prisiėmęs.
Gimimas vargšu, pabėgėliu, svetimšaliu. Gyvenimas būnant, kaip pasakytų šiuolaikiniai fariziejai, „žemų pajamų ir menko išsilavinimo” provincialu.
Aplinkinių nesupratimas, atstūmimai, baimė, įtarinėjimai, slaptas pavydas, sąlygotas menamos religinės ar politinės konkurencijos. Galiausiai artimiausiųjų išdavystė, nusisukimas, apleidimas, vienatvė, tamsioji naktis, viešos minios ir didžiūnų patyčios, pažeminimas, šmeižtai, nusiplovimas, kančia. Daug daug kančios – tiek fizinės, tiek ir dvasinės.
Ir klaiki, be galo užsitęsusi agonija, mirtis. Net po mirties ramybės nėra – prie kapo budi sargybiniai, draugai pasimetę, išblaškyti, net negali tinkamai gedėti.
Kaip liudija šventieji, Jam skausmingiausia buvo, ir yra tai, kad visu tuo buvo atlyginta už gerumą, šviesą, pagalbą. Atidumą kiekvienam sutiktajam, jo poreikiams. Už besąlygišką priėmimą, santykį veidas į veidą.
Pakankamai suprantama ir kiekvienam pažįstama nuoskauda.
Didysis Šeštadienis nėra tik užkietėjusių ateistų diena. Dievas mirė. Tikrai mirė.
Bet ir kiekvieno mūsų, tai taip pat, bent kažkuria dalimi, patyrusių ar patiriančių diena.
Tamsa prieš aušrą.
Belieka sukąsti dantis ir sulaukti.
Rasa Čepaitienė yra Europos Humanitarinio Universiteto profesorė
