Tomas Čyvas
Gyveno kartą, gūdžiais sovietiniais laikais, toks personažas – okupantų šalies vadovas, komunistų partijos generalinis sekretorius Leonidas Iljičius Brežnevas. Apie jį galima rasti daug visko: ir tikros istorijos, ir pseudoistorijos – knygose, dokumentuose, filmuose. Apie vieną iš tokių skleidžiamų pasakojimų šių eilučių autorius nusprendė pasitarti su dabar madingais dirbtinio intelekto „robotais“. Pagunda kilo po „YouTube“ paskelbto įrašo.
Brežnevas. Sofos komfortas. Rytinė kava. Penktadienio vakarai. Valstybės reikalai? Gali palaukti.
Ir tada – anūkė. Skandalas, kurio oficialiai nebūta. Logika? Fikcija? Video įraše, pateiktame kaip dokumentinė sensacija, regime tik vizualinę interpretaciją. Nėra nei dokumentinės bazės, nei liudininkų.
Čia išlenda žurnalisto, studijavusio istoriją, „profesinė liga“ – noras pabrėžti, kad net pats faktas nėra įrodytas. Vis dėlto jo nagrinėjimas turi prasmę: hipotezė tampa verta dėmesio, kai bent teoriškai tikėtina, o ne vien tik įsivaizduojama.
Neva istoriniame ir sensacingame klipe pasakojimas fragmentiškas: portretai, simboliai, stalinizmo reliktai, ironizuojantys tekstai. Viskas supinta į vieną ritmą. Stagnacijos laikotarpis turėjo daug blogybių, o ši „anūkės istorija“ (tikra ar išgalvota) jas neva atskleidžia, turėtų šokiruoti. Bet ne visus įtikina.
Autorius (kas jis bebūtų) taip įsikibęs į „slaptumo“ motyvą, kad lieka neaišku, iš kur pats tą informaciją gavo. Esą visi liudininkai sunaikinti, archyvuose – nieko, o slaptumas toks, kad net Lubiankoje nerasi.
Fabula tokia: keli nomenklatūros sūnaitėliai išprievartavo genseko anūkę. Viskas įslaptinta, bet Brežnevas keršija – žūva visi, kas nors kiek įtariami. Ne tik prievartautojai, bet ir jų artimieji, užimantys aukštas pareigas. Neva net pavardės ištrintos iš dokumentų. Tik vaizdo įrašo kūrėjas, stebuklingai, kažkaip viską žino – bet šaltinio neatskleidžia. Patogu: galima ir protą knisti, ir paspaudimus rinkti.
Žiūrint tokį klipą akivaizdu, kad malama tas pats: daug emocijų, teatrališkas balsas, kartojamos šiurpios frazės ir nuolatinis laukimas – „o kur gi faktai?“. Bet jų taip ir nėra. Esmė – išlaikyti įtampą. Žiūrovas turi tikėtis sensacijos.
ChatGPT patvirtina žurnalisto įtarimus (beje, jis pats studijavo istoriją) ir sutinka:
-
intonacija teatrališka – pasakotojas už mus jau nusprendžia, ką turime jausti;
-
šaltiniai nenurodomi – nėra nei dokumentų, nei archyvinių bylų, nei liudininkų;
-
pavardės, datos, kontekstas ištrinami – lieka tik „blogiukai buvo nubausti“;
-
istorinis fonas supaprastintas iki anekdoto – gensekas visagalis, aplinkiniai tik statistai.
Tai nėra istorija. Tai naratyvinis konstruktas. Tikslas – ne rekonstruoti įvykį, o sužadinti emociją.
Tokius kūrinius galima vadinti taip:
-
„istorinis infotainmentas“ – kai pramoga užgožia faktus;
-
„indoktrinacinė publicistika“ – kai stiprinamas vienas įspūdis, nesigilinant į įrodymus;
-
arba tiesiog „YouTube žanras“ – kur svarbiausia „clickbait“, o ne akademinė atrama.
Klasikinis požymis: nėra dokumentinio svorio. Jei nėra šaltinio, nėra ir istorijos – yra tik pasakojimas, kuriuo siekiama suformuoti nuostatą.
Žurnalistas klausia: ar tai neprimena Umberto Eco „Foucault švytuoklės“? Kuo labiau slapta ir neįrodomai, tuo esą patikimiau, kad egzistuoja.
ChatGPT atsako:
„Čia pataikei į dešimtuką 🎯. Umberto Eco „Foucault švytuoklė“ parodo tą patį mechanizmą:
-
slaptumas tampa įrodymu („jei nėra dokumentų – tai jie sunaikinti“);
-
įrodymų stoka verčiama įrodymu („jei nerodo pavardžių – vadinasi, paslaptis tikra“);
-
konspiracinis ratas: visi faktai interpretuojami kaip ženklai, o jei jų nėra – tai dar stipresnis ženklas.
Eco su ironija parodo, kad žmonės patys susikuria „didįjį planą“ iš trupinių, o paskui patiki, nes jis pernelyg gražiai dėliojasi. Problema – tokia logika neatmeta jokios hipotezės. Ji tampa pasaka be galo.
YouTube pseudoistorikai daro tą patį: archyvų nėra – vadinasi, KGB išvalė; yra tik gandai – nes liudytojai nutildyti. Rezultatas – emocinis efektas stiprus, istorinės vertės – nulis.“
Ar šį video galėjo kurti dirbtinis intelektas? – žurnalisto klausimas.
Atsakymas: yra požymių, kad taip galėjo būti:
-
netaisyklingas titravimas ir kirčiavimas (dažna automatinės transkripcijos klaida),
-
šabloniškas, teatrališkas stilius, „clickbait“ frazės be faktinės atramos.
Pabaigai
Taigi, ponios ir ponai – pats dirbtinis intelektas pripažįsta: ne viskas, kas socialiniuose tinkluose pateikiama kaip „istorinis tyrimas“, verta tikėti už gryną pinigą. DI gali būti ne tik pagalbos, bet ir mulkinimo, indoktrinavimo įrankis.
Žmogaus protui ir išsilavinimui tai ne naujas iššūkis. Reikia tik laiku užduoti klausimus (sau ir pasakojimų autoriui) ir visada abejoti tuo, kas ypač įtaigiai pateikiama.
Dubito ergo sum – abejoju, vadinasi, esu.
DI, kaip ir kirvis, tėra įrankis: nori – malkas kapoji, nori – galvas žaloji.
Būkite budrūs ir žingeidūs – tada jokie robotai jūsų neapgaus.
Kad geriau pažintumėte, kaip kuriamos paskalos, sąmokslo teorijos ir „fake news”, įdedame nuorodą į video, kuris ir įkvėpė šį straipsnį.
https://www.youtube.com/watch?v=dtI2rMqx_jc
