Vasario 7 d. pas Viešpatį iškeliavo menotyrininkė, ilgametė Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto prof. dr. Laima ŠINKŪNAITĖ, kuri taip pat buvo ilgametė Kauno arkivyskupijos Bažnytinio meno komisijos iniciatorė ir narė.
Atsisveikinimas su prof. dr. Laima Šinkūnaite vyks penktadienį, vasario 10 d., „Rekviem“ laidojimo namuose 9–21 val. (Jonavos g. 41A, Kaunas).
Šeštadienį, vasario 11 d., 10 val. Kauno Mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (Aukštaičių g. 4) laidotuvių Šv. Mišias aukos Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, po jų – išlydėjimas į Romainių kapines.
—-
Laima Šinkūnaitė gimė 1942 m. balandžio 29 d. Kaune. 1949 m. mokėsi Padubysio pradinėje mokykloje, 1960 m. baigė Kauno 2-ąją vidurinę mokyklą (dab. Kauno Maironio universitetinė gimnazija). 1960–1966 m. Kauno politechnikos instituto Radioelektronikos fakultete įgijo radioelektronikos inžinierės kvalifikaciją, dirbo pagal specialybę Kauno radijo gamykloje.
Tačiau į pasirinktą profesiją „neįtilpo“ – žaidė lauko tenisą, kopė į kalnus, aktyviai įsiliejo į kraštotyrinį Žygeivių sąjūdį.
Tai paskatino eiti paskui širdies balsą ir keisti specialybę – Laima įsidarbino Kauno kelionių ir ekskursijų biure metodininke, kuravo kultūros ir meno ekskursijas, gidavo. 1982–1988 m. neakivaizdiniu būdu studijavo ir labai sėkmingai baigė Leningrado I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros instituto Meno istorijos ir teorijos fakultetą, kur įgijo menotyrininkės kvalifikaciją.
Ilgainiui išryškėjo ryškiausios jos interesų kryptys, glaudžiai tarpusavyje persipynusios: rūpestis kultūros paveldu, muziejinė veikla ir parodų organizavimas, akademinis ir mokslinis darbas aukštosiose mokyklose, tarnystė Bažnyčiai. Ji buvo viena ryškiausių Lietuvos baroko paveldo tyrinėtojų, ikonologinio ir ikonoteologinio tyrimų metodo skleidėja.
Dirbti kultūros paveldo srityje L. Šinkūnaitė pradėjo 1981–1990 m. Kauno miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijoje menotyrininke, 1990–1992 m. Kauno miesto kultūros paveldo inspekcijos inspektore, aktyviai prisidėjo prie Nepriklausomos Lietuvos paveldosaugos sistemos kūrimo, asmeniškai inicijavo sovietmečiu nacionalizuotų katalikų bažnyčių paveldo išsaugojimą ir grąžinimą tikintiesiems.
1992 m. tapo ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto nare, 1999 m. LR Kultūros vertybių apsaugos departamento Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos ekspertizės specialiste.
Atskirą L. Šinkūnaitės gyvenimo sferą užėmė muziejinė veikla. 1993–1995 m. ji buvo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vyr. mokslo darbuotoja, 1995–1997 m. vadovavo Mykolo Žilinsko kolekcijos skyriui.
Akademinį mokslininkės kelią ji 1988–1992 m. pradėjo kaip Vilniaus dailės akademijos Sąvado skyriaus mokslinė bendradarbė.
1990–1993 m. Kultūros ir meno instituto Dailėtyros informatikos skyriaus mokslo darbuotoja. 1990–1997 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute. 1997 m. Vilniaus dailės akademijoje ir Kultūros ir meno institute apgynė humanitarinių mokslų srities dailėtyros krypties daktaro disertaciją tema „XVII a. Lietuvos portretas: kultūros, asmenybės ir jos atvaizdo santykis“. 1998–2000 m. buvo VDA Kauno dailės instituto Humanitarinių mokslų katedros vedėja, nuo 2000 m. – docentė.
Nuo 2000 m. Laima Šinkūnaitė savo veiklą susiejo su Vytauto Didžiojo universitetu – buvo Menų fakulteto Menotyros katedros docentė ir vyresnioji mokslo darbuotoja, nuo 2009 m. profesorė ir vyriausioji mokslo darbuotoja, mokslo klasterio „Lietuvos meno ir kultūros paveldo tyrimai: tapatybė, atmintis, politika“ Tarybos narė.
Aktyviai dėstė, išugdė gausų būrį bakalauro, magistro, doktorantūros studentų, kurie prisimena ją kaip ryškią, tvirtą asmenybę, kardinaliai pakreipusią jų interesus Lietuvos baroko dailės istorijos ir ikonografijos tyrinėjimų linkme. Profesorė L. Šinkūnaitė išleido 19 knygų (tarp jų 5 mokslo monografijas), daugiau nei 200 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių.
Svarbiausios – „XVII a. Radvilų portretai“, „Lietuva – Marijos žemė“, „XVII a. Lietuvos portretas“, „Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika“, „Apytalaukio parapija“, „Kelionė į Ramybės kalną“, „Kauno Šv. Jurgio Kankinio pranciškonų observantų konventas“.
Jos nuopelnai universitetui ir kultūrai pastebėti ir įvertinti: Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus ji 2012 m. apdovanota sidabro medaliu „už ilgametį darbą ir nuopelnus universitetui“. 2016 m. jai įteikta Kėdainių krašto garbės piliečio Česlovo Milošo premija. 2018 m. apdovanota Kauno mokslo premija „už nuopelnus humanitarinių mokslų srityje, ilgamečius menotyrinius Kauno sakralinio paveldo tyrimus“.
L. Šinkūnaitė, visą gyvenimą turėdama ypatingai gilų tikėjimą, nenuilstamai darbavosi Bažnyčiai. Nuo 1996 m. ji buvo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Bažnytinio meno komisijų įkūrimo viena iš iniciatorių ir ilgametė narė, Šiaulių vyskupijos kurijos konsultantė.
Ji asmeniškai rūpinosi atgautų bažnyčių atsakingu restauravimu ir deramu liturginės erdvės sutvarkymu, ypatingai daug širdies įdėjo tyrinėjant ir restauruojant Pažaislio vienuolyną, Kauno Šv. Petro ir Pauliaus arkikatedrą baziliką, Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus katedrą, Kauno Kristaus Prisikėlimo baziliką, Kauno Šv. Jurgio konventą.
1995–1999 m. ji inicijavo ir rengė kasmetines katalikų dailininkų parodas „Gloria Deo“, taip paskatindama Bažnyčios ir šiuolaikinės dailės dialogą, gausų šiuolaikinės religinės dailės kūrinių atsiradimą.
Nuo 1999 m. buvo Bažnytinio meno muziejaus (dab. Kauno arkivyskupijos muziejus) atkūrimo įkvėpėja, mokslinė darbuotoja, 2012–2015 m. direktorė. 2012 m. arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius ją apdovanojo aukščiausiu Kauno arkivyskupijos garbės ženklu – Šiluvos Dievo Motinos medaliu „už aktyvią veiklą Bažnytinio meno komisijoje, rūpinimąsi bažnytinio meno paveldu ir nuoširdų darbą Kauno arkivyskupijos muziejuje bei krikščioniško gyvenimo liudijimą“.
L. Šinkūnaitė aktyviai veikė ir kitose kultūros srityse. Nuo 1995 m. Lietuvos dailės istorikų draugijos narė (2001–2004 m. pirmininko pavaduotoja). Nuo 1998 m. mokslinio žurnalo „Logos“ redkolegijos narė.
Laima Šinkūnaitė visą gyvenimą buvo kaip katalizatorius, inicijuojanti ir aktyvinanti kultūros procesus, savo ryškia ir spalvinga asmenybe rodydama narsos, tvirtumo ir atsakomybės pavyzdį. Ji esmingai pakeitė Kauno kultūrinį, o ypač – dvasinį gyvenimą. Nuveikė didžius darbus, kurie pergyvens vieną trapų žmogaus gyvenimą, kad ir koks ilgas, ryškus ir turiningas jis buvo. Tačiau tuo pačiu ji visą laiką išliko pažeidžiama, trapi, gili ir jautri: menui, pasaulio grožiui, žmonių gerumui, ieškanti Viešpaties veido ir artumo…
Dr. Rima Valinčiūtė-Varnė
Kauno Arkivyskupijos nuotrauka ir informacija
