Norėjosi pasveikinti Konstitucinio Teismo (KT) likučius su veiklos 30-mečiu. Linksmai ir iš Ukrainos.Tai ir pasistengsiu padaryti. Nuotraukoje matote Lietuvos KT savo viršūnėje – 2017 m. organizuotą pasaulinį konstitucinių teismų kongresą. Tada atrodė, kad geras tonas, europietiškas stilius ir protokolas galiausiai taps nuolatine vizitine KT kortele. Tačiau turiu su apgailestavimu konstatuoti, kad pastaraisiais metais oficialūs teismo leidiniai ir renginiai pradėti naudoti asmeninėms sąskaitoms suvesti.
Deja, dar kaip reta prastos kultūros provincialiu stiliumi.Kažkada vasarą per kažką (ne tiesiogiai) gavau KT pirmininko, kurio pavardė nėra žinoma ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje, ir kuris niekaip negali rasti mano telefono numerio, kvietimą į šiandienos renginį ir vakarienę. Tiesą sakant, iš teismo leidinių nesu tikras, ar jis tikrai yra KT pirmininkas.
Kadangi žinojau, jog renginiui skirtas leidinys ruošiamas diskriminaciniu principu, totaliai ignoruojant žmones, kurie tiek rengė pasaulinį kongresą, tiek iš atsilikusios visomis prasmėmis įstaigos pavertė ją šiuolaikiška, tiek atliko visą juodą darbą įvedant individualų konstitucinį skundą, net nesirengiau teikti kokį nors atsakymą.
Ne pirmą kartą susiduriu su tuo, kad bijoma atviro kritinio žodžio. Manyčiau, jei nėra siūloma KT jubiliejiniame renginyje pasisakyti, tokiame renginyje man nėra ką veikti. Taip pat manau, kad jei mane kviečia į KT vakarienę be žmonos, ten taip pat neturiu, ką veikti.
Taigi esu ten, kur reikalingas. Šiuo metu – Ukrainoje, kur į mano paskaitas renkasi pilnos auditorijos ir kur žmonės yra nuoširdžiai dėkingi už tai, ką mes darome. Matau nebijančius mirti už mūsų Laisvę ukrainiečius, ir dalintis su jais savo profesine patirtimi man atrodo gerokai prasmingiau. Netrukus tai darysiu su Kinijos Respublikos (Taivano) KT.
O ką man išėjus daro Lietuvos KT šioje srityje? Ogi visiškai nieko, kas reikalautų drąsos ir iniciatyvos. Su ukrainiečiais bendravimas yra apleistas ir formalus. Savaime suprantama, mūsų KT tikrai neremia jokių fronte kariaujančių teisininkų, net nežino, jog tokių yra ir tarp Ukrainos KT teisėjų.
Tikrai nedalyvauja jokių pikapų ar karinės įrangos pirkimuose savo kolegoms (čia turiu atsiprašyti kelių KT tarnautojų, kurie, pavyzdžiui, paaukojo mūsų į Charkivą vežtiems pikapams). Tikrai nerašo niekam ir neinicijuoja nei nacionalinio, nei tarptautinio Rusijos KT “teisėjų” baudžiamojo persekiojimo už agresiją prieš Ukrainą. Apie Taivaną nė nekalbėsiu, su juo bendradarbiavimas visiškai nutrauktas.
Tačiau tai dar ne viskas: nors mane kaltino (matyt, spręsdami pagal save) politikavimu, tokios atvirai lddpistinės ir valstietiškos dvasios KT tikrai niekada nebuvo. Vien Širinskienės debiutas, kaip “konstitucionalistės”, ko vertas.
O kur dar vertingi dešimtmečiais pažįstami Naujosios sąjungos laikų kadrai su lomonosovo universiteto diplomais. Be abejo, KT dar atviriau tarnauja prezidentui, apie ką jau esu rašęs. Logiška, jog kartu KT prarado dantis, – vietoj prieš kelis metus buvusių 78 proc. dabar tik 38 proc. bylų konstatuojamas teisės aktų nekonstitucingumas. Pačių bylų skaičius vis mažėja, o dar blogiau, kad mažėja individualių konstitucinių skundų skaičius (tai rodo, jog žmonės praranda tikėjimą KT). Žinoma, toks bestuburis KT yra bet kokios pakraipos politikų svajonė. Apie tai, kad KT nebereikia nei konstitucionalistų, nei tarptautininkų, neverta nė kalbėti.
Pildydamas KT istorijos spragas turėsiu progos dar parašyti apie ne vieną juokingą istoriją, rodančią buvusius keistus naftalininius papročius. Dabar gi paminėsiu tik vieną neįtikėtiną ir, deja, ganėtinai paplitusį bruožą. Apie jį tenka pasakoti būnant Ukrainoje. Tai – teisėjų tinginystė ir neraštingumas.
Kai mane skyrė į KT, buvo tokių užuominų, jog buvau skiriamas kaip “rašantis teisėjas”. Greitai supratau, ką tai reiškia. Rašyti man mokytis nereikėjo, ir greitai ėmiausi lyderystės šioje srityje. Tačiau iš tikrųjų daugelis KT teisėjų nemokėjo sklandžia taisyklinga teisine kalba parašyti ilgesnio teksto, kuris dar ir būtų logiškas. Jų buvimas savaime turėjo būti vertybė, o dirbti net negalima buvo reikalauti.
Padėtis tiek prastėjo, jog paskutiniaisiais mano darbo KT metais kone visus tekstus teko rašyti man kartu su suburta teismo teisininkų komanda. Suprantama, nelikus manęs, neliko ir daugumos tų teisininkų, nes negi laikysi už save protingesnius ir dar drįstančius ginčytis.
Galvojate, tie nedirbantys kolegos buvo dėkingi, kad už juos darbą dirbau aš ir kanceliarijos tarnautojai? Ne, nes daugelis jų taip ir nesužinojo, o kas gi yra ta Konstitucija, bet dėl savo nežinojimo galėjo kaltinti mane. Tačiau skleisti paskalas ir regzti sąmokslus, rašyti anonimkes, net sekti sugebančių buvo. Tik po to supratau, jog tai dažnai ir yra geriausias kelias į teisinės karjeros viršūnę mūsų šalyje.
Nesu “mėlyno kraujo”, todėl man jis savaime nėra vertybė. Tad vertinu žmones pirmiausia pagal darbštumą, gebėjimą dalykiškai ir profesionaliai dirbti. Todėl ir sveikinti galėčiau tokio KT likučius.
O ukrainiečiams patariu atrenkant teisėjus taikyti švaraus lapo testą – duoti tuščią popieriaus lapą ir paprašyti parašyti kokį nors teisinį tekstą, be padėjėjų ir interneto. Ir žinote, ką, – dauguma sutinka, jog teisėjų raštingumas yra problema.
Šiandien Espreso.tv žurnalistas net pasakė, kad iš daugumos teisėjų paprastai nesulaukia net ne teksto, o bent minutės trukmės sklandesnio žodinio paaiškinimo. Beje, atpažinti tokius teisėjus gan paprasta: kuo svarbesni, arogantiškesni ir paslaptingesni jie stengiasi atrodyti, tuo labiau tikėtina, jog patys tekstų nerašo.Tikiu, kad Ukrainai pavyks, ir ji laimės už mus. O ar mums pavyks, nebūčiau toks tikras.
Dainius Žalimas yra buvęs KT vadovas, dabar VDU teisės fakulteto dekanas.(tekstas publikuotas jo Facebook paskyroje).
