Teko ne vienam matyti ir dokumentikoje, ir vaidybiniuose filmuose tokią veiklą, kuomet kažkas, artėjant svarbioms rungtynėms (nesvarbu kokios sporto šakos), iš anksto supirkdavo bilietus. Tik tam, kad kad paskui juos parduotų daugybę kartų brangiau. Amerika, Italija, o dabar Lietuva? Vos tik pasirodė informacija, kad bilietus į Didijį Eurolygos ketvertą išpirko daugiausiai lietuviai, išlindo socialiniuose tinkluose norų „bausti spekuliantus, perpardavinėtojus”. Kauno „Žalgirio” fanai turės teisinių bėdų?
Apie tai kalbamės su garsiu Kauno advokatu Vytautu Sirvydžiu.
– Ką Jūs į tai? Kas gresia perpardavėjams?
– Aišku, kad baudžiamosios atsakomybės nebus. Šis klausimas buvo aktualus seniai, net kai aš teisę studijavau, tai buvo jau laisvos Lietuvos laikais, nes mano tėvas buvo politinis kalinys ir teisės dėl to sovietiniais laikais negalėjau net uostyti. Situacija yra labai paprasta: rinkos ekonomikos valstybėje, kokia yra Lietuva ir kokios yra save gerbiančios valstybės, nieko baisaus būti negali.
– Žodžiu, verslas ir nieko daugiau?
– Taip. Kainą lemia pasiūlos ir paklausos santykis. Jei tie žmonės prisipirko bilietų tikėdamiesi parduoti brangiau, jų reikalas. Gal parduos dešimt kartų brangiau, o gal už tą pačią kainą, gal liks su niekuo. Čia yra tik vienas svarbus aspektas. Valstybė į šitokius reikalus žiūrėtų gal visai ir neutraliai, bet kur mokesčiai?
– Aha, yra pelnas, reikia dalintis?
– Taip. Tai vienintelis pjūvis, kuris gali būti aktualus. Viskas priklauso nuo to, kiek rimtai valstybė imsis ir kaip į tai pažiūrės.
– Ir kaip sutvarkyti šią situaciją? Valstybė, pasitelkusi policiją gali imtis veiksmų. Galima juk prie arenos ar stadiono pastatyti daug pareigūnų be uniformų, kad jie išgaudytų visus, kas drįsta perpardavinėti.
– Galima gaudyti, bet tam reikia turėti ginklą. Kam gaudyti žmogų, jei jis užsiima teisėta veikla? O ar yra kažkokiame ekonominiame klasifikatoriuje nurodyta veikla, pagal kurią žmogus galėtų teisėtai mokėti mokesčius? Jei jis gali užsiimti kažkokia kitokia kitokia mažmenine prekyba, tai kodėl ne krepšinio rungtynių bilietais? Jo reikalas, jo rizika.
– Klausimas, kiek liberalios pažiūros…
– Mano asmeninės pažiūros yra labai liberalios šituo konkrečiu klausimu. Nematau nei teisinių, nei moralinių, nei faktinių pagrindų dėl kurių reiktų tokią veiklą kaip stabdyti.
– Bet juk Kauno „Žalgiris“ – šventas reikalas? Ar galima pelnytis šventoriuje?…
– Jei jau kauniečiui „Žalgiris“ tikrai toks šventas, šventas pats reikalas, tai tegul jis irgi stojasi į tą virtualią eilę iš anksto ir perka šventą bilietą. O jei neturi laiko, tegul perka rinkos kaina….
– Bet, pone Vytautai, juk nėra jokių tikrų „užpajamuotų“ garantijų, kad būtent Kauno „Žalgiris“ pateks į Didįjį Ketvertą. O jei ne? Akcijos ims ir nukris…
– Tai taip. Jeigu taip jau nutiks, kad pralaimės „Žalgiris“ ir niekas nebenorės eiti į tas rungtynes, tai bus tik jų problema, nes niekas nepirks to, ką jie prisipirko. Kur čia kieno skausmas? Viską kaina bilietų parodys, Aš esu kaunietis, nors ir nesidomiu krepšiniu eilę metų. Tik iš pažįstamų girdžiu, kad bilietai, kainavę po 15 eurų, antrinėje rinkoje parduodami nuo 50 eurų ir brangiau.
– Tai čia Specialiųjų Tyrimų Tarnybos arba Finansinių nusikaltimų Tarnybos reikalas? Mokesčiai sumokami nuo šio verslo magaryčių?
– Štai šitą klausimą būtų galima ir užduoti perparduodantiems ir prižiūrėtojams. O tai, kad tokia veikla šiai dienai nėra draudžiama teisiškai… ,mano nuomone taip ir yra.
– Kaip dabar madinga klausti, ar būdavo gūdžiais sovietiniais laikais tokių perpardavinėtojų?
– Savaime aišku, kad būdavo. Ten situacija būdavo šiek tiek kita. Ne tik į „Žalgirį“, bet ir į koncertus nelegaliai. Sovietų laikams baigiantis atgabendavo Rytų ar Centro Europos vieną kitą žvaigždę, muzikantą.
– Kaip taip? Juk toks griežtumas, skaidrumas?
Kaip ir visais laikais visur yra. Eidavo į saują suspaudęs saujoje tris, penkis arba dešimt rublių (sovietinė okupacijos laikais, – red. past.), kuriuos palikdavo kontrolieriui. Aišku, tai buvo sistema. Kontrolieriai mokėdavo Kauno „į viršų”, kaip ir visam sovietmety. Tą žinojo ir sovietinis OBCHSS (KSNGS, – Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyrius, – red. past). Tokia bilietų pardavinėjimo sistema tikrai dirbdavo. Ir net koncertai buvo organizuojami nelegalūs. Pinigai išvis nepapuldavo į kasą. Tokių reikalų pilna buvo.
– Bet juk ne tik sovietai. Matyta ir itališkų filmų, kur idėjinė itališka policija kaunasi su spekuliacija prie futbolo stadionų dėl tų pačių bilietų. Ką Jūs į tai?
Žinoma, kad taip, – itališka kairuoliška policija tikrai taip elgėsi. Reikalas tas, kad jie kovėsi ne su pačiu tuo reiškiniu, bet tam, kad būtų mokesčiai mokami nuo šios veiklos. Yra dar vienas aspektas, kuris nelabai dabar akcentuojamas, bet yra ir dar viena sukčiavimo galimybė.
– O būtent?
– Padaromi labai panašūs į tikrus bilietai ir parduodami, kai tikri už trigubą kainą.apie tai būtent niekas šiandien kažkodėl nekalba. Čia gal valstybė irgi gali pakontroliuoti?
– Pala, tai ateini su bilietu, kuris neva tikras, parduodi už velniai žino kokią kainą, o paskui neįleidžia? Gali ir antrankius uždėti?
– Na, antrankius pas mus visada mielai deda – reikia ar ne – tik štai problemų turėsite būtinai, tokiu atveju, nors ir buvote tik pirkėjas. Būtinai jums iškels klausimų, kurie turėtų ne Jums būti skirti.
