Suprantu Seimo pirmininką, atsisakiusį suvokti situacijos valdžioje prilyginimą G. Orwell’o „Gyvulių ūkiui“, mat šypsotis iš tiesų nėra ko. Satyra ir juokas pro ašaras – mūsų valdžios praeitas etapas. Jau pripratome, kad laikinųjų tyrimo komisijų „širinskienės ir jakeliūnai“ bet kurį iš mūsų gali įtraukti į kafkišką procesą be jokios atsakomybės ir logikos.
Jau pripratome, kad visam pilkosios daugumos maršui purvinais batais per demokratiją de facto vadovauja Kultūros komiteto pirmininkas. Tačiau neatlaikęs įtampos dėl Prezidento rinkimų ir mokytojų streiko maratono, į aikštelę įsiveržė pats Vyriausybės komandos treneris. Paprastai į rungtynes išbėgusius nuogalius greit sulaiko apsauga, tačiau iš pasakų žinome, kokios bėdos ištinka, kai nuogas – pats karalius.
Pasipila chaotiški sprendimai. Pirmiausia iš aikštės išgrūdami cieli trys žaidėjai iš karto. Patarėjų lūpomis streikuojantys mokytojai prilyginami Putino smogikams, o mitingą organizuojantys visuomenininkai apkaltinami valstybės pamatų griovimu. Tiesiog kalėdiniai linkėjimai besikuriančiai pilietinei visuomenei…
Kad būtų tikriau, „atskleidžiamas“ valdžios nuvertimo planas, konkurentų komanda in corpore apkaltinama darbu Kremliui ir apskundžiama visoms tarnyboms. O dar Seime sklando kalbos apie tokį raštą su grifu „slaptai“, kurį Premjeras atsiuntęs Kultūros komiteto pirmininkui… Nesigilinant į turinį, kodėl Kultūros komiteto pirmininkui, o ne Seimo pirmininkui, Valdybai ar Nacionalinio saugumo komitetui?.. Dar sklando kalbos, kad Seimo pirmininkas gauna raštu įpareigojimus iš Vyriausybės, tarsi Vyriausybę būtų ne Seimas tvirtinęs, o atvirkščiai. Kyla klausimas, ar dabartinės valdžios praktika nepamina Konstitucijoje apibrėžtos Valstybės valdymo sąrangos?
Nesinori lyginti, bet visi diktatoriai, pavyzdžiui, Josifas Stalinas, konkurentus likviduodavo apkaltinęs „sąmokslu prieš valdžią“. Tai klasika, tačiau šioji klasika nėra iš demokratinės valstybės tradicijų repertuaro. Bet kurios partijos ar politinio darinio siekiamybė yra valdžia, per ją ir įgyvendinama sava ideologija ir programa. Todėl bet kuri opozicijoje esanti partija visiškai pagrįstai siekia „nuversti“ valdžią, t. y. ją pakeisti. Apie tai ir yra normali politinė konkurencija, o jos nesant ar ją užgesinus suveši vienvaldystė, vedanti į totalitarizmą.
Tik ką patvirtintas valstybės biudžetas nerimą kelia ne tik savo buku užsispyrimu nekelti atlyginimų tose srityse, kur iš tiesų pribrendęs poreikis, tačiau ir valstybės investicinių projektų paskirstymu. Šiame „pageidavimų konkurse“ dosniai apdalinti valdantieji ir co. Jų apygardų ar kitokius interesus atliepiantys projektai sulaukė pritarimo, o bet kokie opoziciniai siūlymai atmesti be išlygų.
Balsų „pirkimas“ ne tik už biudžetines lėšas, bet ir už Seimo ir Vyriausybės postus tik įsibėgėja, štai dar trys kėdės išpardavime… Šis procesas kuria prisitaikėlišką daugumos masę, valdžios buldozeriui stumti. Prezidentei suabejojus, ar Premjerui dera į politinius žaidimus įtraukti žvalgybos institucijas, jis atsikerta siekiantis užkirsti kelią neramumams. Štai čia stabtelėkime, nes Premjeras referuoja į dešimtmečio senumo įvykius.
Tuo metu jis tiesiogiai atstovavo jėgos struktūroms, o tuometinė TS-LKD ir koalicijos partnerių valdžia sprendė finansinės krizės rebusą. Tuo metu žmonės protestavo prieš „diržų veržimą“ ir gana karštai. Tačiau daug svarbiau palyginti ne protestų formų paraleles, o ekonomines situacijas. Anuomet valdžia dirbo finansinės krizės ir milžiniško ekonominio nuosmukio sąlygomis, kai tuo tarpu šiandieninė valdžia dosniai dalina ilgamečio ekonominio augimo vaisius jėgos struktūrų darbuotojams, teisėjams ir t. t.
Tuo tarpu medikai, mokytojai ar kultūrininkai savo teisių turi reikalauti gatvėse. Negana to, išėjusiems į gatves grasinama, jie apkaltinami sąmokslu prieš valstybę. Gąsdinant galimais neramumais, kuriuos neva su Kremliaus pagalba rezga konservatoriai, A. Tapinas, mokytojai ar bet kokia pilietinės visuomenės apraiška, Premjeras save pristato vieninteliu stabilumo garantu. Tvarkingos, darnios ir tylios policinės valstybės stabilumo garantu. Grimztant į valstybinės šizofrenijos košmarą nejučia užsičiuopia paralelės su C. S. Lewis’o „Klaikiąja galybe“ ir „Gyvulių ūkis“ blėsta lyg pusėtinas humoristinis sapnas. Juokai baigti.
Paulius Saudargas
Tekstas yra politiko nuomonė, redakcija už teksto turinį neatsako.
tsajunga.lt inf.
