Tarpukariu į Kauną plūstantys naujakuriai, kylantys pastatai, į modernias miesto planavimo idėjas integruojamas senasis palikimas – unikalus Kauno paveldas. Ambicingos sostinės statybos glaudžiai persipynė su gamta ir lietuviškomis tracidijomis, o tai mus išskiria visos Europos kontekste. Pristatome antrąją UNESCO sąrašo pretendentę – Kauno Žaliakalnio teritoriją.
Miestas-tvirtovė
Žaliakalnis – istorinė Kauno teritorija, dabar žavinti žaluma ir mūriniais bei mediniais tarpukariniais pastatais, tačiau prieš daugiau kaip šimtmetį ji atrodė visai kitaip. Kauną paskelbus I klasės Rusijos imperijos karinės tvirtovės miestu, buvo subraižytas žaliosios kalvos planas, kuriame natūralūs šlaitai ir gamtos reljefas pritaikyti išskirtinai gynybiniams tikslams.
Per 1882–1915 metus čia iškilo fortai, baterijos, parako sandėliai ir daugybė kitų karinės bei administracinės paskirties pastatų, kurie ir suformavo didžiulį tvirtovės statinių kompleksą. Teritorija buvo retai apgyvendinta, kadangi čia buvo uždrausta statyti bet kokios civilinės paskirties pastatus. Taip turėjo būti užtikrintos sąlygos esplanadai – atvirai vietovei tarp tvirtovės ir miesto sienų, leidžiančiai tinkamai stebėti aplinką, o prireikus ir apšaudyti artėjančius priešus.
Didžiulį tuščią žemės sklypą, kuris sudarė bene 60–70% visos dabartinės Žaliakalnio teritorijos, miestas iš Kauno karinės tvirtovės perėmė tik 1918 metais. Buvusios esplanados platybės, Ąžuolynas, karinių kelių infrastruktūra su pastatais, gynybiniai vandens apkasai, dirbtinai suformuotas ir natūralus reljefas pateko miesto nuosavybėn.
„Žaliakalnis, kaip ir Naujamiestis, atspindi tarpukario dvasią, naujo gyvenimo kūrimą bei seno derinimą su nauju. Urbanistai ir architektai būtent čia sumaniai pritaikė modernias bei tarptautines miesto planavimo ir vystymo idėjas.
Kaip ir modernusis miesto centras buvo kuriamas ant jau esamo Naujamiesčio pagrindo, taip ir Žaliakalnio plėtra vyko įsisavinant carinės tvirtovės palikimą: sandėlius, fortus, radijo stotį, baterijas, gynybinius pylimus, naujomis gatvėmis virtusius karinius kelius. Visa tai harmoningai įsiliejo į Kauno kraštovaizdį“, – kalbėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.
Mieste kaip gamtoje
Tarpukariu Žaliakalnis tapo antru sparčiausiai augančiu miesto rajonu po Naujamiesčio. Iš pradžių sklypų paskirstymas čia buvo spontaniškas, todėl Kauno burmistras Jonas Vileišis sustabdė žemės pardavimus ir iš Kopenhagos pakvietė garsų urbanistą Marių Frandseną. Jis su tuometiniu Kauno inžinieriumi Antanu Jokimu vos per kelis mėnesius parengė naujojo rajono planą, kurį subraižė pagal Europoje itin populiarią miesto-sodo koncepciją.
Kvartalo vystymo kryptį padiktavo ir pati gamta: mišria žaluma apaugę Žaliakalnio šlaitai bei didžiausias Europoje mieste esantis ąžuolynas. Statūs šlaitais apsunkino gatvių ir takų tiesimą, todėl ieškota kitokių jungčių tarp Žaliakalnio ir Naujamiesčio. Viena jų tapo 1931 m. įrengtas elektrinis funikulierius, o vėliau apatinę miesto terasą su žaliuoju kalnu sujungė dabartiniai Žaliakalnio simboliai – Kauko laiptai, „Aušros“ ir Fryko takai.
Kuriant Žaliakalnį prioritetu tapo natūralaus miško išsaugojimas, o rajono veidu – maži sklypai su privačiais gyvenamaisiais namais ir sodais. Urbanistai pastatus apsupo žaluma, formavo pusapvales gatves, jas įrėmino medžių alėjomis. Miesto-sodo idėja buvo pagrįsta tuo, kad naujas gyvenimas kuriamas ne „sugrūstame“ daugiaaukščių mieste, bet gamtoje. Tokiu būdu naujakuriai turėjo visus miesto teikiamus privalumus bei sėmėsi sveikatos iš žalumos.
Naujoje teritorijoje kilo jaukūs ir nebrangūs medinukai bei aukštesnės klasės kvartalai su kelių aukštų mūriniais pastatais ir vilomis. Žemaūgiai, 1–2 aukštų, gyvenamieji pastatai buvo suskirstomi į 1–4 butus. Žinomų tarpukario Lietuvos architektų projektuotuose namuose apsigyveno Lietuvos kultūrinis, finansinis, politinis ir karinis elitas. Tuo pačiu čia buvo gausu bendrabučio tipo namų, kurie buvo nuomojami nepasiturintiems asmenims.
Žymės apie neatsiejamą vietovės santykį su gamta išlikę iki pat šių dienų – rajono vietovardžiuose. Tarpukario tapytojas Jonas Šileika vieną kvartalą net žaismingai pakrikštijo „kompotu“ dėl čia gausiai pasodintų medžių ir pagal tai pavadintų gatvių – Kriaušių, Obuolių, Vyšnių bei Vaisių. Tuometines apželdinimo tendencijas nusako ir per visą Žaliakalnį išsibarstę Eglių, Putinų, Skroblų, Šermukšnių, Žemuogių, Lelijų ir kitos „žalios“ gatvės.
Mažieji kvartalai
Žaliakalnio teritorijoje – 243 hektaruose – iki pat šių dienų išlikę daug Kaunui itin svarbaus palikimo. Tai neabejotinai architektūrinis, urbanistinis, kraštovaizdžio ir želdynų paveldas. Miesto istorinės dalies veidą formuoja ir čia gyvenę visuomenininkai, kultūros ir politikos atstovai.
Tarp jų rasime literatūros klasikus – Juozą Tumą-Vaižgantą, Vincą Mykolaitį Putiną, dailininką Liudą Truikį, architektus Edmundą Fryką ir Feliksą Bielinskį bei visuomenės ir politikos veikėjus – Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovą Juozą Tūbelį, Vasario 16-osios akto signatarą Petrą Klimą ir daugelį kitų.
Išlikusius autentiškus pastatus ir rajono unikalumą – patogias gyvenimo sąlygas individualiuose ar daugiabučiuose namuose, visai šalia miesto centro, bet gamtos apsuptyje – itin vertina ir dabartiniai Žaliakalnio gyventojai. Tai motyvuoja juos saugoti vietovės tapatybę ir mažuosius rajono kvartalus:
Miesto-sodo teritorijos (Minties ir Gelių ratai) išskirtinumas – pusiau įgyvendintas šešiakampis gatvių ir takų tinklas bei jame išsidėstę skirtingų istorinių stilių pastatai su eksterjerus puošiančiais tautiniais elementais bei žalumos oazėmis.
Tarpukariu čia kilo mažiau pasiturintiems gyventojams skirti bendrabučiai ir savivaldybės nuomojami medinukai, politikų, advokatų ir artistų miesto vilos, dviejų ar trijų aukštų namai, suskirstyti į 2–6 kambarių butus.
Kauko rajonas – 1920–1940 m. teritorijoje tarp pietinės Ąžuolyno parko dalies ir Aukštaičių gatvės susiformavo karininkijos bei inteligentijos gyvenamasis rajonas. Buvusioje tvirtovės esplanados teritorijoje pastatyti 109 namai, įrengti visuomenei svarbūs objektai – Žaliakalnio vandentiekio stotis, Kauko laiptai ir alėja bei Petro Vileišio aikštė. Joje vykdavo oficialūs renginiai ir mišios, susibūrimai, Lietuvos nacionalinės dainų šventės.
Prestižinis Perkūno rajonas – aukštesnės klasės gyvenamasis rajonas, besiribojantis su Perkūno alėja ir Vaižganto gatvėmis, įskaitant Kauno radijo stotį, Vytauto parką. Šlaitų įrėmintą iškyšulį papuošė modernistinės vilos, iš kurių atsivėrė vaizdinga Naujamiesčio panorama. Šis kvartalas tarpukariu įkūnijo tautos stabilumo ir modernėjimo siekį.
Ąžuolyno parkas ir Sporto kompleksas – didžiausia ąžuolų giria Europoje, Parodos kalnas, Adomo Mickevičiaus ir Dainų slėniai bei tarpukariu suformuoti ir iki šiol išlikę sveikatingumo kompleksai. Fizinis lavinimas ir įvairių sporto sričių plėtra buvo aktyviai skatinama nacionaliniu lygmeniu kaip moderniai visuomenei būdingas požymis.
Tai liudija ir architektūriškai vertingas paveldas – legendinė Kauno halė, Fizinės kultūros rūmai (Lietuvos sporto universitetas) bei čia pat iškilęs nacionalinis stadionas.
Tyrimų laboratorija arba Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos kompleksas – laikomas vienu autentiškiausių tarpukario architektūros ženklų. 12 pastatų kompleksas garsėjo ne tik dėl moderniausios techninės įrangos Baltijos šalyse, bet ir dėl stilingos funkcionalistinės architektūros.
Iki šių dienų išlikusi pagrindinė laboratorija, buvusi administracija, telefono stotis ir apsaugos darbuotojo patalpos bei pramonės dirbtuvių patalpos.
Atrasti daugiau istorijų apie Optimizmo architektūros grynuolius galite mūsų feisbuko paskyroje.
Ryšių su visuomene skyriaus informacija
