Lietuvai ir Kaunui švenčiant Valstybės atkūrimo sukaktį ir nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo šimtmetį, pirmasis Kauno technologijos universiteto (KTU) Studentų sąjungos prezidentas, vėliau politikas Aušrys Kriščiūnas, dar žinomas, kaip buvęs šoumenas Tynta, teigia, kad Kaunas išlieka lietuviškiausiu šalies miestu, kaip ir jo studentija.
- Kaunas šiemet Vasario 16-ąją švenčia ne tik Valstybės atkūrimo dieną. Jis mini atkurtos Lietuvos aukštojo mokslo jubiliejų, nes tai iš esmės visų Kauno aukštųjų mokyklų gimtadienis. Dar jis yra 2022 metų Europos kultūros sostinė ir švenčia krepšinio šimtmetį. Bet su Tamsta norime pakalbėti būtent kaip su pirmuoju KTU studentų sąjungos prezidentu? Kaip jūs būtent iš šių pozicijų vertinate dabartinį jubiliejų. Kas pasikeitė nuo to laiko, kai buvote aktyvistas?
- Pirmiausia, Kaunas tada buvo daug studentiškesnis miestas, negu yra dabar.
- Dabar mažiau studentų?
- Sakyčiau, kad dabar matosi daug mažiau studentų veiksmo. Būdavo daugiau viešų renginių, švenčių, eitynių. Kiekvieno universitetas kiekvienas fakultetas turėdavo savo tradicines šventes, kurios plačiai skambėjo. Dabar tas veiksmas šiek tiek pritilęs. Matyt studentai turi daugiau kitokios veiklos, kitų reikalų.
- Na, įvykdytas universitetų jungimas, tai yra garsioji Aukštojo mokslo reforma skelbiama įvykusi. Ar ji pavyko? Kas dabar čia Lietuvoje svarbesnis – Vytauto Didžiojo Universitetas (VDU), švenčiantis savo jubiliejų, ar Vilniaus Universitetas (VU)?
- Išskirčiau dar KTU, kaip turintį labai žvėrišką potencialą. Kažkada kalbėta apie visų Kauno universitetų jungimąsi, tačiau būtent VDU, kaip suprantu, pristabdė tą procesą, nors pradžioje ir dalyvavo pasitarimuose. Buvo bendra rektorių taryba, darbo grupės. Vyko pasitarimai ir pan. Paskui VDU tepė slides ir, kas labai gaila, neįvyko to, kad atsirastų tiesiog vienas labai galingas Kauno universitetas.
- Grįžkime prie studentijos. Buvote ir prie Lietuvos studentų sąjungos kūrimo ištakų?
- Tikrai taip. Ne tik buvau, bet ir aktyviai dalyvavau, kai ji kūrėsi 1990 metais. Galiu pasakyti, kad Kauno studentija buvo daug aktyvesnė už Vilniaus. Pirmieji du mitingai prie vyriausybės buvo organizuoti būtent kauniečių. Pirmasis buvo dėl užmačios naikinti transporto lengvatas studentams. Jis buvo mano organizuotas, mūsų kauniečių sumanytas. Kauniečiai važiavo į Vilnių, o sostinės studentija tik prisijungė. Būtent Kaunas virė pagrindinę košę. Vilniaus studentai buvo labiau politizuoti.
- Tikrai? O Tamsta juk pats buvai pastebėtas jaunalietuviu?
- Žinoma. Juo ir buvau. Tik kažkaip su studentijos vėliava, studentišku stogu neprasibroviau į kokį nors Seimą. Vilniaus pedagoginis flirtavo su socialdemokratais, VU su liberalais. Galima sakyti, kad KTU buvo labiau dešiniųjų, konservatorių bastionas, bet studentų aktyvas labiau orientavosi į bendrus studentiškus reikalus. Turėjo jau korporacijas, tokias kaip „neolituanai“ (Tautinė Lietuvių Studentų korporacija Neo – Lithuania – tai gražias tradicijas tęsianti seniausia Lietuvos studentų organizacija, įkurta 1922 m. – štai jums dar vienas jubiliejus – tada jau buvo atsikūrusi). Jos aktyviai veikė. Pabrango šildymas studentų bendrabučiuose? Šnai jums ir piketai, mitingai. Panaikino transporto lengvatas – į Vilnių iš Kauno atvažiavo trys traukiniai studentų.
- Kalbant apie politizavimąsi. Kuomet vyko pirmoji prezidento rinkimų kampanija, VU vadovybė paskutiniu momentu uždraudė į studentų organizuotą koncertą atvykti Stasiui Lozoraičiui. Motyvas – nepolitizuoti universiteto. Kaip buvo, pavyzdžiui, KTU?
- Aš pats su KTU studentų sąjunga organizavau didžiulį koncertą Kauno sporto halėje, kuris buvo studentams nemokamas. Ten turėjau garbės susitikti ir su nūnai jau velioniu kandidatu, ir su jo žmona Daniela. Gal dėl studentų pozicijos ir aktyvios veiklos už S. Lozoraitį būtent ir nubalsavo Kaunas ir Kauno rajonas. Į studentų veiklas KTU rektoratas nelindo ir nieko jiems nenurodinėjo. Beje, rektoriumi buvo Kęstutis Kriščiūnas, kuris man bendrapavardis, bet ne giminaitis. Buvo net anekdotas, kad universitetą valdo du kriščiūnai – rektorius ir studentų prezidentas, nors visi žinojo, kad mes jokie ne giminės. Nebyliai jutome, kad vadovybės pritaria tai konservatyviai, sąjūdinei linijai.
- Jaunalietuviai ir šiandien yra daugeliu atvejų asocijuojami su dešiniaisiais radikalais, bemaž neonaciais?
- Gal dėl aršios jaunatviškos tuometinės retorikos ir aktyvumo. Juk čia mes pradėjome karinių bilietų deginimą, mitingus raginančius išvesti sovietų armiją ir pan. Pirmieji pas save sunaikinome Marksizmo leninizmo katedrą ir Karinę katedrą. Tada tai buvo neįprasta. Skambėjo kaip radikalizmas. Kauno Sąjūdis irgi buvo visiškai kitoks nei Vilniaus. Ir Kauno sąjūdininkai, ir studentija, ir jaunalietuviai iškart kalbėjome ne apie ekonominius savarankiškumus arba kažkokį suverenumą reformuotoje SSRS, o apie nepriklausomybę. Ir taškas. Kai kas Vilniuje galėjo manyti, kad gadiname reikalus taip kalbėdami, nes ten juk buvo bandymų vienaip ar kitaip aptakiau kalbėti, derintis prie „reformuotos“ LKP ir kalbėti apie „žingsnį po žingsnio“. Kaune.
- Ir visgi, šiandien taip pat „jaunalietuviai“ yra vadinami „prieštaringai vertinamais“.
- Šito aš nesuprantu. Mūsų partija susikūrė jaunimo, tos pačios studentijos pagrindu. Mes važiavome ginti parlamento ir televizijos bokšto. Mes pasisakėme už atominę energetiką Lietuvoje. Pasisakėme prieš referendumo parašų kartelės mažinimą tuo metu, kai manėme, kad čia gali pralįsti kažkokie promaskoliški kėslai. Retorika buvo tikrai radikali, bet kaip be to išvesi žmones į gatves? Taip – mes Petrašiūnuose prie karinio dalinio skandavome „Ivan – domoj“ (Ivanai – namo, rus.). Jaunalietuviai Vilniuje buvo susimušę su „jedinstveninkais“ – tas irgi tiesa. Jaunalietuviai laužė duris, atiminėjo karininkų namus. Atsigręžęs atgal sakau, kad daryčiau absoliučiai tą patį, kartais dar griežčiau. <…> Kaunas ir dabar išlieka lietuviškiausias Lietuvos miestas, lietuviškiausia ir studentija. Tad dėsninga, kad būtent čia pas mus bandėm atgaivinti ir lietuviškas sporto šakas – ripką, lietuviškas imtynes (ristynes) ir pan.
- O ši iniciatyva – dėl lietuviškų imtynių – beje, buvo sudominusi ir kai kuriuos Valstybės saugumo departamento (VSD) žmones, nes įžvelgta provokacijų grėsmė. Jums tai žinoma?
- O Jėzau Marija… . Norėjom sportuoti tautiniu pagrindu. Jei jau VSD norėjo dėl ko nors sukti sau galvą ir gaišti laiką, tai pirmiausia turėjo domėtis Vilniaus kovų menų klubais, kur steigėjai ir treneriai buvo daugiausiai rusai ir prorusiškos asmenybės. Kuo mažiausiai buvo pagrindo rūpintis Kaunu. O dėl to, kad kažkas kažką „iš lempos“ įrašo į radikalus ar net kažkokius užsimaskavusius jedinstveninkus, tai įdomūs turi būti sąrašai. Jaunalietuviu buvo ir dabartinis energetikos ministras Dainius Kreivys. Jis ką – irgi dešinysis radikalas?. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, kiek man žinoma, kitados buvo arčiau murzininkų. Jaunalietuvių mitinguose dalyvavo ir žinomas politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis. Tokia jau ta Kauno studentija buvo. Į Kauną, kaip ir į Vilnių, studijuoti iš provincijos atvažiuodavo daug jaunimo. Man atrodo, kad tie, kas norėjo daugiau lietuvybės, rinkosi Kauną. Kam rūpėjo magiškas sostinės statusas arba kas buvo labiau kosmopolitiški – labiau traukė į Vilnių. Beje, aš ir pats esu vilnietis. Tiek, kad studijos vyko čia ir čia įleidau šaknis.
Tomas Čyvas