Vokietijos astronautas Aleksandras Gerstas jau yra skridęs į kosmosą kartu su „Artemis-2“ misijos vadu. Interviu metu jis pasakoja, kaip jaučiasi šįkart galėdamas tik stebėti, ir stebėtis kodėl žmonija privalo grįžti į Mėnulį.
49-erių metų vokiečių astronautas A. Gerstas „Artemis 2“ starto metu Kenedžio kosmoso centre dalyvauja tik kaip stebėtojas. Ką reiškia „tik“? Jo nuomone, stebėti ir jaudintis kartu galbūt yra sunkiau nei skristi kartu. Tačiau A. Gerstas laikomas vienu iš galimų Europos kandidatų į vėlesnes „Artemis“ misijas.
SZ: Pone Gerste, „Artemis 2“ įgula skrenda į Mėnulį. Ar dabar ir jūs norėtumėte ten būti?
Aleksandras Gerstas: Žinoma, dėl daugybės priežasčių. Jie yra mano draugai. Starto rytą dar kalbėjau su Reidu (komandoru Reidu Wisemanu, red. pastaba), jis yra vienas iš artimiausių mano draugų.
Mes buvome kartu kosmose, kartu išėjome atviron kosminėn erdvėn, puikiai vienas kitą suprantame. Dabar norėčiau būti šalia jo. Norėčiau būti ten, jei jis patektų į sudėtingą situaciją. Bet, žinoma, aš pats taip pat džiaugčiausi galėdamas dalyvauti tokioje misijoje.
SZ: Kaip įvertintumėte „Artemis-2“ misiją kosmoso tyrinėjimo istorijoje, kokia yra šio bandomojo skrydžio į Mėnulį reikšmė?
Aleksandras Gerstas: Tai istorinis momentas. Tai antrosios kosmoso tyrinėjimo bangos pradžia. Tai panašu į Antarktidą: ten buvo pirmoji banga, kurios tikslas buvo įbesti vėliavą.
Tada atėjo antroji banga, dėl kurios dabar Antarktidoje veikia nuolat apgyvendintos stotys, tarp jų ir vokiečių. Tas pats nutiks ir su Mėnuliu, o šis startas yra pirmoji to diena.
JAV prezidentas D. Trumpas dekretu nurodė, kad iki 2028 m. amerikiečiai vėl turi žengti ant Mėnulio, taigi dar jo kadencijos metu. Bet žmonijai tikriausiai tiktų, jei tai įvyktų tik 2029 ar 2030 m.
„Artemis“ programa – tai ištisa misijų seka, kurios viena kitą papildo. Kol kas tai bandomosios misijos, vėliau bus trumpesnės ir ilgesnės nusileidimo misijos. Ir galiausiai turėsime viską, ko reikia, idant ten įrengtume stotį. Tokia yra mano vizija.
SZ: Stovykla Mėnulyje?
Aleksandras Gerstas: Kad kada nors ten, Mėnulyje, turėtume ir Europos mokslinių tyrimų stotį. Stotį, kurioje vokiečių mokslininkai bendradarbiautų su savo tarptautiniais kolegomis.
SZ: Ar tai realu?
Taip, tai buvo pastebėta Antarktidoje. Mėnulis ir Antarktida – atrodo, jums patinka šis palyginimas…
Jis netgi eina dar toliau: Mėnulis yra mūsų aštuntasis žemynas. Jis nutolęs trijų dienų kelionės atstumu, įsivaizduokite! Mes turime jį tyrinėti vien dėl to, kad jis ten yra.
SZ: Ar yra dar kitų svarbių priežasčių jį tyrinėti?
Aleksandras Gerstas: Žinoma. Pirmiausia, mes net nežinome, kaip susiformavo Mėnulis. Tikriausiai iš Žemės. Tai leidžia mums pažvelgti į Žemės praeitį. Vandenyje, kurį randame Mėnulio pietiniame ašigalyje, kuris milijonus metų buvo įšalęs krateriuose, kur niekada nepasiekia saulės spinduliai, galbūt galime rasti elementarios gyvybės pėdsakų. Mes net nežinome, kaip atsirado gyvybė Žemėje. Tai galbūt padės mums užpildyti svarbią spragą.
SZ: Įspūdinga.
Aleksandras Gerstas: Tačiau mums ir mūsų ateičiai galbūt dar svarbesni yra asteroidų tyrimai. Vokietijos viduryje turime 25 kilometrų skersmens kraterį, vadinamąjį Nördlinger Ries, į kurį tilptų visas Miunchenas. Geologiniu požiūriu tai įvyko vakar. Ir tai įvyks dar kartą. Tiesiog nežinome, kada ir kokia tikimybe.
SZ: Ar tai mums papasakos Mėnulis?
Aleksandras Gerstas: Norėdami tai ištirti, turime nuvykti į Mėnulį, nes ten yra labai daug meteorito smūgio kraterių. Ten galime geriau įvertinti riziką. Taip pat galime žvelgti dar toliau į kosmosą. Ir, svarbiausia, galėtume daug anksčiau aptikti didelius objektus ir, jei prireiktų, nukreipti juos kita kryptimi, idant jie neatsitrenktų į Žemę.
***
Aleksandras Gerstas davė šį interviu laikraščiui ir internetiniam portalui Süddeutsche Zeitung („SZ“) Kennedy kosminio centro bazės teritorijoje. Kalbino Borisas Herrmannas, Kanaveralo kyšulys.
