Ankstų pirmosios savaitės rytą, dar neišaušus, prie Jėzaus kapo atskubėjo Marija Magdalietė ir pamatė, kad nuo kapo nuristas akmuo, o pats kapas tuščias. Ji tuojau nuskubėjo pas mokinius pranešti, kad kažkas paėmė Jėzaus kūną – apie jo prisikėlimą ji nemąstė. Mokiniai, išgirdę netikėtą žinią, nuskubėjo prie Jėzaus kapo ir rado jį tuščią. Jonas prie tuščio kapo įtikėjo, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių. Apie tai jis parašė Evangelijoje: „Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20,) .
Tos pačios dienos vakare Jėzaus mokiniai, prislėgti dėl Jėzaus nukryžiavimo, susirinko į vieną kambarį; iš baimės net duris užsirakino. Netikėtai jų tarpe atsirado Jėzus: juos pasveikino ir parodė jiems pervertas rankas ir šoną. Evangelistas Jonas, buvęs Jėzaus pasirodymo dalyvis, šį momentą apibūdina keliais žodžiais: „Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį“ (Jn 20, 20). Panašiai nudžiugo ir Marija Magdalietė, kuriai pirmajai pasirodė prisikėlęs Jėzus.
Apaštalų darbai knygoje pasakojama, kaip apaštalas Petras liudijo šimtininkui Kornelijui apie Jėzaus prisikėlimą: „Mes esame [Jėzaus] liudytojai. <…> Jį nužudė pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti <…> mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių“ (Apd 10, 39–41).
Evangelijoje ir Apaštalų darbų knygoje užrašyti liudijimai apie Jėzaus prisikėlimą yra mūsų tikėjimo pamatas. Dėl to šv. Velykos tikinčiųjų žmonių gyvenime yra pati brangiausia ir džiaugsmingiausia šventė, nes ji skelbia, kad, kaip Jėzus prisikėlė, kelsimės ir mes laimingam ir amžinam gyvenimui su Prisikėlusiuoju.
Jėzaus prisikėlimas įpareigoja mus rūpintis išlaikyti meilės santykį su Prisikėlusiuoju. Apie tai apaštalas Paulius rašo: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3, 1–2).
Kol gyvename žemėje, mes dažnai esame slegiami įvairiausių rūpesčių; ne kartą aplanko ir kančia. Visais šiais atvejais turime prisiminti apaštalo Pauliaus paraginimą rūpintis tuo, kas aukštybėse, nes visa tai, kas mus ištinka čia ir dabar, yra tik menkniekis, palyginus su tuo, kas mūsų laukia amžinybėje.
Visi apaštalai, išskyrus Joną, mirė kankinių mirtimi. Amžių bėgyje už tikėjimą į prisikėlusį iš numirusių Jėzų kankiniais mirė nesuskaitoma daugybė krikščionių. Juos visus stiprino viltis, kad kaip Jėzus prisikėlė, taip kelsis ir jie. Juos stiprino paveldėtas tikėjimas, kurį apaštalas Paulius ragino labai branginti: „Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite jame; būkite jame įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo“ (Kol 2, 6–7).
Jėzaus prisikėlimą prisiminkime ir švęskime ne vieną kartą metuose per Velykas, bet kiekvieną kartą, kai dalyvaujame šv. Mišiose, nes Mišios yra Jėzaus mirties ir prisikėlimo sudabartinimas. Mišiose mes stovime po Jėzaus kryžiumi, stovime prie tuščio Jėzaus kapo, ir prisikėlęs iš mirties Jis mus sveikina, kaip anuomet sveikino Mariją Magdalietę.
Švęsdami Velykas, dėkokime Dievui už tikėjimo dovaną ir liudykime, kad esame tikri Prisikėlimo vaikai.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
