„Suvokti istorijos įvykių priežastingumą ir pasekmes, atsižvelgiant į kartų kaitą, nėra paprasta: stribo, tremtinio, partinės nomenklatūros veikėjo, partizano anūkai nebūtinai gali ieškoti vienodo požiūrio į praeities herojus, teisingai vertinti savo protėvių veiksmus. Tai yra iššūkis asmeniškai priimti istoriją vertinant ją objektyviai ir sąmoningai – ne tik atkartojant vadovėlį“, – sako prof. dr. A. Vaišnys.
Istorijos klastojimas prasideda nuo detalių
Apie tai, kaip istorijos interpretavimas tampa politinės įtakos priemone, kalba Vilniaus universiteto profesorius, politinės komunikacijos ir žurnalistikos istorijos tyrėjas prof. dr. Andrius Vaišnys. Jis primena, kad bandymai „ištrinti“ ar nutylėti istorinius įvykius niekada nesibaigia sėkmingai: „Prisimindamas ukrainiečių organizacijos prašymą 2017 metais pašalinti iš Kino pavasario Wojciecho Smarzowskio filmą „Voluinė” (Wołyń, 2016), noriu pabrėžti, kad jokia skriauda istorijoje neliks pamiršta vien todėl, kad jos aprašymas ar aptarimas bus pašalintas iš viešosios erdvės. Vis tiek anksčiau ar vėliau tiesa išlipa iš šulinio, sudarydama dar daugiau nepatogumų ją priimti, ypač jeigu tai nutinka pernelyg vėlai: dabar galime matyti, kaip Lenkijoje kraštutinių pažiūrų politikai naudoja tą žudynių Voluinėje temą Ukrainos karo kontekste“.
Pasak profesoriaus, istorijos perrašymas dažnai prasideda nuo kino, vadovėlių ar politinių pareiškimų, tačiau pasekmės būna daug platesnės.
„Štai Rusijos kino pramonė buvo sufokusuota į šališką II pasaulinio karo (pagal oficialią Rusijos atminties politiką – „Didžiojo tėvynės karo“) pateikimą ir tokia kūrybiškos propagandos mašina per dešimtmečius įtikino žiūrovą, jog rusas-didvyris išvadavo visą Europą, taip pat Aziją nuo fašizmo, todėl pasaulis jai turi būti dėkingas, nepaisant, kad Raudonoji armija maitinosi amerikietiškais konservais bei kitokia pagalba, nepaisant, jog darė nusikaltimus prieš moteris ir mergaites, apskritai civilius okupuojamose teritorijose“, kalba prof. dr. A. Vaišnys.
Iššūkis dėl jaunosios kartos
Pašnekovas akcentuoja, kad nešališkas istorijos vertinimas neįmanomas be laisvos žiniasklaidos ir atviro dialogo.
„Kilę konfliktai reikalauja įvairiapusiško aptarimo – ypač tada, kai turime pakankamą laiko atstumą jiems įvertinti ir įsigilinti į jų genezę. Atviram, nešališkam dialogui palaikyti itin svarbus medijų savarankiškumas: Sąjūdžio metais, santvarkos transformacijų laikotarpiu atsiradusios publikacijos apie pokario skriaudas išgąsdino pokario organizuoto, okupacinės valdžios vardu nusikaltimo vykdytojus, tačiau per dešimtmečius daugelio jų teisingumas nepasivijo, nes istoriją valdžia iš karto pabandė perrašyti „apskritojo stalo” naratyvu: esą visi kentėjo nuo stalinizmo, kone visi yra režimo aukos.“
Anot profesoriaus, ir iš esmės jai tai pavyko, jau 1988 – 1989 metais pasitelkiant didžiąją nacionalinę žiniasklaidą, andai priklaususią propagandos ir agitacijos sistemai. Be to, pašnekovas pastebi, kad istorijos suvokimas skirtingose kartose dažnai tampa iššūkiu, nes skirtingos šeimų patirtys formuoja skirtingas tiesas.
Manipuliacijos skaldo visuomenę
Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Giedrimas Jeglinskas pabrėžia, kad istorijos kontrolė – tai kontrolė ir dabartyje.
„Kai režimas monopolizuoja atmintį, jis įtvirtina savo galią – pasakoja, kas yra herojai, o kas – priešai, kas nusipelno paminklų, o kas turi būti pamirštas. Todėl tautos istorija nėra vien tik praeities klausimas. Tai įrankis paveikti dabarties politinius sprendimus ir visuomenės nuotaikas. Tą puikiai iliustruoja šiandieninė Kremliaus propaganda, kuri istoriją naudoja kaip ginklą, siekdama legitimizuoti savo agresyvią politiką prieš Ukrainą ir kitas šalis“, – sako pašnekovas.
Politikas pastebi, kad istorijos manipuliacijos ne tik žeidžia atmintį, bet ir skaldo visuomenę.
„Kai atmintimi yra manipuliuojama, visuomenė suskyla: vieni jaučiasi atstumti, kiti – dirbtinai pakylėti. Tai mažina pasitikėjimą institucijomis ir kelia grėsmę demokratijai. Demokratinėse valstybėse, kaip ir Lietuvoje, iššūkis yra suderinti pasididžiavimą ir vienybę su skaudžių, nepatogių istorijos aspektų pripažinimu. Tai ypač aktualu Lietuvoje kalbant apie Holokaustą ar kontraversiškas partizanų ar kitų istorinių veikėjų biografijas. Atvira ir pagarbi diskusija čia yra būtina“, – kalba G. Jeglinskas.
Šios mintys skamba Kauno IX forto muziejaus inicijuotame projekte „Išjunk dezinformaciją. Įjunk kritinį mąstymą“, įgyvendintame drauge su Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada Vilniuje, „LTG Link“ ir kitais partneriais. Projektas skirtas visuomenės atsparumui dezinformacijai didinti, kritiniam mąstymui skatinti ir medijų rašto ugdymui. 2025 m. rudenį surengtos keturios edukacinės kelionės traukiniu maršrutu Vilnius–Kaunas ir Kaunas–Vilnius, kuriose dalyvavo skirtingų sričių specialistai – istorikai, politologai, informacinio karo ekspertai, žurnalistai. Jie diskutavo, kaip melaginga informacija veikia praeities ir dabarties įvykių vertinimą, kaip istorinės traumos – Holokaustas, okupacijos, tremtys – tampa dezinformacijos įrankiu, bei kaip išlikti budriems informacijos sraute.
Visos projekto laidos yra nufilmuotos, o diskusijų įrašai jau skelbiami Kauno IX forto muziejaus interneto svetainėje.
