Eilinį kartą teko dirbti Ukrainoje, tačiau šį kartą – kartu su lietuviais. Nesakysiu, kas jie ir iš kur, bei kur dirbome, bet su šiais tautiečiais drąsiai eičiau į mūšį – jų motyvacija, sveikas protas ir gebėjimas mokytis daro įspūdį.
Vos įpusėjus savaitei jie patys priėjo prie labai aiškios išvados: tai, ko buvome mokomi ir ką laikėme „žiniomis“, realiomis sąlygomis neveikia. Blogiausia – tai ne šiaip neveikia, o tampa tiesioginiu keliu į žūtį. Tai ne mano interpretacija – tai jų pačių išvada, padaryta susidūrus su realybe.
Juos mokė lietuviai, kurie vis dar dirba čia, Ukrainoje – ne teorijoje, o praktikoje, kur klaidos kainuoja gyvybes. Mano patirtis gal ir nėra pati naujausia, bet ji sutampa su tuo, ką šiandien kalba patys ukrainiečiai. Jie atvirai stebisi tuo, kaip ruošiama Lietuvoje ir ko ten mokoma – skirtumas tarp realaus karo ir „programų“ yra akivaizdus.
Problema ta, kad mūsų rengimo sistema metų metus iš esmės nesikeičia. Ji paremta pasenusiais principais, ignoruoja šiuolaikinio karo realybę ir, užuot ruošusi karius išgyventi bei veikti efektyviai, ruošia juos veikti taip, kad tai tampa jų mirtimi. Tai skamba griežtai, bet tai yra faktas, kurį patvirtina tie, kurie dirba fronte.
Kol mes laikysimės „paradinės kariuomenės“ logikos – gražiai atrodyti, bet ne realiai kovoti – tol skirtumas tarp teorijos ir realybės tik didės. O kare toks skirtumas kainuoja ne reputaciją, o gyvybes.
Tai ne mano asmeninė nuomonė – tai jų pačių pripažinimas, jau paremtas realia patirtimi iš rengimo.
Rimo Armaičio Facebook paskyros esė.
