Prieš 15 metų ledo ritulininkas Linas Paražinskas akimis tribūnoje ieškodavo didžiausios savo gerbėjos – dukros Rugilės. Tuomet mergaitė nepraleisdavo tėčio rungtynių, o šiandien žaidžia pati ir stengiasi paneigti moterų ledo ritulį supančius mitus.
Linas Paražinskas (50) ledo ritulyje – jau ilgiau nei keturis dešimtmečius. Jis daug metų atstovavo Elektrėnų „Energijai“, prieš dešimtmetį Kaune įkūrė ledo ritulio mokyklą „Griunvaldas“, o šiandien yra Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinės trenerio asistentas. Rinktinės, kurioje gynėjos pozicijoje rungtyniauja jo dukra Rugilė (21).
„Kai pirmą kartą pastačiau Rugilę ant ledo, kartu buvo ir du jos pusbroliai. Tuomet vienas jų apsiverkė nenorėdamas čiuožti, kitam iš jaudulio pradėjo skaudėti pilvą. O Rugilė nučiuožė. Nukrito, atsistojo ir toliau čiuožė.
Pamenu, man ir gera pasidarė, ir jaudulys apėmė supratus, kad čia kažkas bus. Nors, žinoma, net pasvajoti negalėjau, kad ji taps rinktinės žaidėja ar, kad mes apskritai moterų rinktinę turėsime“, – prisiminė L. Paražinskas.
Mergaitei tuomet buvo septyneri, o būtent tokio amžiaus pačiūžas pirmą kartą išbandė ir Linas. Po kelerių metų kartu su berniukais ji pradėjo žaisti tėčio įkurtoje ledo ritulio mokykloje.
R. Paražinskaitės ir ledo ritulio draugystė tęsiasi jau ilgiau nei dešimtmetį. Ji niekada nebuvo paprasta, o ankstyvoje paauglystėje vos nenutrūko, tačiau net sunkiausiomis akimirkomis Rugilė visada jautė tėčio palaikymą.
Šiandien mergina ledo ritulį žaidžią ir vyrų mėgėjų, ir moterų komandose. Ji padeda tėčiui treniruoti vaikus, bei yra pernai pirmą kartą istorijoje suburtos Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinės narė.
R. ir L. Paražinskų istorija – trečioji Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) inicijuotos kampanijos „HeForShe“ dalis. Šio Jungtinių Tautų projekto tikslas – kviesti vyrus solidarizuotis ir kartu su moterimis aktyviai siekti lyčių lygybės, keisti stereotipus, būti vieninga ir matoma pokyčių jėga.
Būsima drabužių dizainerė
Kaunietės R. Paražinskaitės diena prasideda anksti. Ryte ji skuba į sporto salę, tuomet į paskaitas universitete, vėliau į ledo arenoje vykstančias vaikų treniruotes. Po darbų mergina kelias valandas skiria sau, o vėlai vakare dar sėda atlikti universitete užduotas užduotis.
Rugilė studijuoja mados dizainą ir jau yra sukūrusi pirmosios savo gatvės stiliaus rūbų kolekcijos eskizus. Įkvėpimo ji sėmėsi ledo ritulyje.
„Žmonės stebisi kai pasakau, kad žaidžiu ledo ritulį. Esą, nemoteriška. Tuomet stebisi, kai pasakau, kad studijuoju mados dizainą, juk sportas ir menas nesiderina. Bet moteris juk gali būti įvairiapusė. Sportas ir menas man suteikia harmoniją ir papildo vienas kitą“, – sakė R. Paražinskaitė.
Šiandien ledo ritulininkė apie komentarus, kurių vis dar dėl savo pasirinkimo sulaukia, kalba ironizuodama, tačiau taip buvo ne visada – treniruotę ji ne kartą yra palikusi su ašaromis akyse.
„Ledo ritulys man labai patiko, tačiau nebuvo lengva. Žaisti pradėjau būdama dešimties, komandoje buvau vienintelė mergaitė. Tuomet matyti mergaitę, žaidžiančią ledo ritulį, buvo labai neįprasta. Jei per treniruotę man nepavykdavo atlikti pratimo, berniukai šaipydavosi. Kartais sulaukdavau net raginimų nulipti nuo ledo ar kaltinimų, esą simuliuoju, nes treneris yra mano tėtis. Mažą mergaitę tas labai liūdindavo“, – prisiminė ledo ritulininkė.
Kalbėdavo apie toleranciją
Matydamas dukros norą žaisti ir sunkumus, su kuriais ji susiduria L. Paražinskas ėmė su komandos nariais kalbėtis apie lygybę sporte ir toleranciją.
„Jis po kiekvienos treniruotės surinkdavo komandą ir aiškindavo, kad merginos ir vaikinai yra lygūs ir gali užsiimti kokiu tik nori sportu. Šią praktiką išlaikėme iki šių dienų. Dabar mūsų mokykloje sportuoja keturios mergaitės. Visada stengiamės pabrėžti, kad jos yra lygios ir neleidžiame komandoje jokios diskriminacijos“, – pasakojo Rugilė.
„Kodėl pradėjau apie tai kalbėti? Nes ir mano dukra žaidžia. Aš nenoriu, kad ją įžeistų, kad ji su ašaromis išeitų iš treniruotės. Ir žinote, jie supranta, tik reikia tinkamai paaiškinti“, – sakė Linas.
Dukrai pradėjus žaisti ledo ritulį Linas taip pat sulaukdavo įvairiausių, ne visada teigiamų reakcijų iš aplinkinių. Tačiau į nuostabą ar kritiką visada atsakydavo klausimu: kodėl?
„Kiti tėveliai sakydavo, kad dukros tikrai neleistų į ledo ritulį, geriau į šokius. Bet žinote, jei ji nebūtų norėjusi, aš jos tikrai nebūčiau vertęs. Aš mačiau ugnelę jos akyse, kodėl turėčiau ją slopinti ir neleisti?
Aš visada retoriškai klausdavau, kodėl norima moteris atskirti nuo ledo ritulio? Juk jos žaidžia futbolą, boksuojasi, jos gali užsiimti kokiu tik nori sportu. Be to, moterų ledo ritulio taisyklės šiek tiek skiriasi, čia daug mažiau pražangų ir grubumo, o ekipuotė apsaugo nuo rimtų sužeidimų.
Kiekvieną rugsėjį važinėju po mokyklas ir darželius, kviečiu vaikus žaisti ledo ritulį. Tarp norinčiųjų atsiranda ir daug mergaičių, tačiau jos netrukus būna mokytojų sustabdomos: tavęs tėvai neleis; tu mergaitė, ledo ritulyje netiksi. Sakau, kodėl? Tegul ateina ir bando. Pabandys savaitę, dvi, nepatiks – eis į kitą sporto šaką. Juk prievartos nėra. Tačiau galimybė pabandyti turi būti suteikiama visiems, nepriklausomai nuo lyties“, – sakė Linas.
Istorinė moterų rinktinė
Treneris vieną po kito vardija teigiamus užsienio valstybių pavyzdžius, kurių toli ieškoti nereikia. Skandinavijos šalys, Baltarusija, Latvija turi stiprias ne tik vyrų, bet ir moterų komandas. Būtent artimiausios mūsų kaimynės čempionate žaidžia ir dvi Lietuvos moterų komandos.
Latvijos rinktinė pasaulio reitinge šiuo metu užima 22 vietą. Suomijos moterų komanda – trečia. Praėjusių metų pabaigoje pirmą kartą istorijoje buvo surinkta ir Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinė.
Buvusio vyrų ledo ritulio rinktinės trenerio vokiečio Berndo Haakės vadovaujama komanda Sofijoje (Bulgarija) vykusiose pasaulio moterų III diviziono pirmenybėse ne tik iškovojo dvi pergales, bet ir žiūrovų širdis papirko kai pačios sugiedojo šalies himną.
„Varžybų organizatoriai supainiojo ir prieš rungtynes paleido ne mūsų himną. Visa komanda netrukus sureagavo ir žaidėjos pačios sugiedojo Tautišką giesmę. Buvo daug klausimų, ar verta leisti mūsų moteris į pasaulio čempionatą, ar jos ten galės kažką parodyti. Aš pats labai raginau suteikti šansą.
Dabar ši komanda yra mūsų pasididžiavimas. Tai geriausios mūsų žaidėjos, atrinktos iš nemažo būrio. Pačios ištvermingiausios, degančiomis akimis siekiančios rezultatų. Jos neina į aikštę tik pačiuožinėti, jos nori laimėti“, – pasakojo rinktinės trenerio asistentas L. Paražinskas.
Nei tada, kai prieš daug metų Rugilė stebėjo žaidžiantį tėtį, nei tada, kai ji pirmą kartą žengė ant ledo, L. Paražinskas nė nesvajojo, kad kada nors dirbs pirmosios šalies moterų ledo ritulio rinktinės trenerių štabe, o jo dukra gins Lietuvos garbę.
„Mano širdis džiaugiasi matant, kaip ji nulipa nuo ledo atidavusi visas jėgas. Tuomet jaučiu pasididžiavimą ir jaudulį. Jaučiu, kad moterų ledo ritulio populiarumas po truputį auga, daugėja moterų, merginų, o svarbiausia – mergaičių, norinčių žaisti. Todėl net neabejoju, kad ateityje turėsime gerą, stiprią moterų rinktinę, kuri gins Lietuvos garbę stipriausiuose turnyruose“, – įsitikinęs L. Paražinskas.
Padėjo rasti mylimą veiklą
Šiandien žiūrėdamas į skriejančią ledu dukrą Linas prisimena, kaip prieš 15 metų tribūnose akimis ieškodavo jį stebinčios Rugilės.
„Kai aš žaisdavau, Rugilė visada būdavo arenoje, stebėdavo, mojuodavo. O man kaip tėčiui norėdavosi pasirodyti, įvartį įmušti. Gera jausti šeimos palaikymą. Dabar man pačiam tenka stebėti žaidžiančią dukrą. Širdis džiaugiasi ir, manau, tai tęsis ilgai, nes ji žaisdama jaučia malonumą. O aš galiu tik padėti, patarti ir visada būti šalia jos“, – jausmingai kalbėjo L. Paražinskas.
„Mūsų ryšys – labai stiprus. Žiūriu į tėtį, kaip į pavyzdį, kuris man padėjo rasti mylimą veiklą. Visos moterys gali žaisti ledo ritulį ir aš labai skatinu tai daryti. Nesidrovėti.
Noriu pakviesti vyrus palaikyti ir paskatinti savo drauges, bičiules, žmonas, seseris, dukras ar kaimynes, kaip kažkada mane paskatino tėtis. Nebijokite traumų, nes tai yra niekis. Mėlynės juk išgyja, o traumų pasitaiko visose sporto šakose.
Ir nekreipkite dėmesio į stereotipus, nes jie nyksta. Jei išgirstu klausimą, kaip aš tokia nedidelė ir smulki galiu žaisti, atsakau, kad svarbu ne ūgis, bet smūgis (juokiasi). Svarbiausia – noras. Ledo ritulyje svarbiausia čiuožimas, vikrumas ir mąstymas“, – patikino Rugilė.
„HeForShe“ – Jungtinių Tautų organizacijos pradėtas projektas, skatinantis lyčių lygybę. 2014 metais kampanija startavo garsiąja aktorės Emmos Watson kalba Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke apie jos kelią feminizmo link ir raginimą siekiant lyčių lygybės įtraukti berniukus ir vyrus. Per tris dienas prie kampanijos prisijungė 100 tūkst. vyrų, tarp kurių ir kadenciją baigęs JAV prezidentas Barackas Obama.
Šaltinis: Lietuvos tautinis olimpinis komitetas
