Nacionalinio transliuotojo nepriklausomumas dabar labai svarbi tema. Juk vyksta LRT vadovo konkursas.
Žinoma, konstituciškai LRT nepriklausomumui lyg ir niekas negresia. Galima sakyti netgi atvirkščiai, – tokių ir taip aiškiai suformuluotų konstitucinių LRT redakcinio ir institucinio nepriklausomumo garantijų galėtų pavydėti dažnas Europos nacionalinis visuomeninis transliuotojas (jos yra atskleistos bent trijuose 2006, 2019 ir 2020 m. LR Konstitucinio Teismo nutarimuose).
Tai – ir nepriklausomumą nuo politikų bei interesų grupių garantuojantis LRT valdymo modelis (tiesa, galima būtų diskutuoti dėl neproporcingai didelių parlamentinei respublikai Respublikos Prezidento, kaip vienasmenės institucijos, galių formuojant Tarybą), ir draudimas politikams per specialiąsias tyrimo komisijas kištis į LRT administravimą (tikrinti LRT veiklą pirmiausia turėtų nepriklausomos nuo politikų audito, kitos kontrolės ir teisėsaugos institucijos), ir garantuotas bei nepriklausantis nuo politikų nuožiūros LRT finansavimo lygis (tam tikras fiksuotas procentas nuo tam tikrų mokesčių, kuris neleidžia politikams pagal savo užgaidas kasmet kaitalioti, juolab mažinti, LRT finansavimo).
Dėl tokių garantijų LRT nekart yra tapusi kai kurių politikų pagiežos ir išpuolių objektu. Lengviausia pulti primityviai, drįsčiau teigti, rusiškos propagandos maniera: kai nepatinka LRT transliuojamas ar skelbiamas turinys, mėginama nacionaliniam transliuotojui lipdyti konservatorių ruporo etiketę (ir, žinoma, be jokių argumentų). Stilius pažįstamas, nes juo mėgsta naudotis kai kurie, mano požiūriu, teisinių žinių stokojantys, bet labai skundus mėgstantys raityti Seimo nariai ir jų sekėjai.
Kodėl LRT negali patenkinti visų politikų ir visuomenės sluoksnių įgeidžių? Dėl vienos labai paprastos priežasties – konstitucinės misijos ir pagal Konstituciją jai atlikti keliamo aukšto profesinio bei etinio veiklos standarto. Šią misiją galima sąlyginai skaidyti į tris funkcijas. Pirma, objektyvus visuomenės informavimas apie šalies ir pasaulio įvykius, kad būtų galima priimti tinkamus sprendimus. Antra, demokratinių konstitucinių vertybių puoselėjimas ir sklaida. Tarp jų – pliuralistinė demokratija, atvira pilietinė visuomenė ir žmogaus teisės. Kitaip tariant, ne daugumos diktatūros propagavimas.
Tad LRT negali leisti savo eterio eikvoti tiems, kurie dangstydamiesi visuomenės daugumos nuomone pasisako prieš šias konstitucines vertybes. Trečia, atoveiksmis organizuotai dezinformacijai ir karo propagandai, ypač skleidžiamai Rusijos ir Baltarusijos.
Tad LRT netgi privalo atskleisti sąmoningai ar ne skleidžiančiuosius rašizmo ideologijos postulatus. Taigi LRT misija nėra transliuoti ir publikuoti viską pagal visų pageidavimus. Šia prasme LRT misija nėra neutralitetas vertybiniu požiūriu.
Tačiau konstitucinės garantijos dar nėra viskas. Neretai apie nepriklausomumą kalbama tik teoriškai konferencijose. Lietuvoje dar daug ką reiškia subjektyvūs faktoriai, kurie gali paversti bet kurios institucijos nepriklausomumą fikcija.
Tokių pavyzdžių, deja, daugėja. Štai įsiliepsnojęs savivaldybių tarybų narių lėšų švaistymo skandalas rodo, kad daugybė formaliai nepriklausomų institucijų – savivaldybių vietos kontrolės institucijos, centrinė audito institucija, teisėsauga – žiūrėjo į viską pro pirštus.
Pernai paaiškėjo, kad nepriklausomumo nuo politinės valdžios pats savo noru nemaža dalimi atsisakė Konstitucinis Teismas, bent du kartus gelbėjęs akivaizdžiai antikonstitucinius prezidento dekretus (o kur dar ryškiai valstybės, o ne žmogaus pusėn pasvirusios svarstyklės apskritai visose konstitucinės justicijos bylose).
Tai darant jokios reikšmės neturėjo nei Venecijos komisijos rekomendacijos dėl teismų nepriklausomumo, nei ryškiai matomos sąsajos su prezidento favoritu į aukščiausias teismines pozicijas.
Pastarasis atvejis liudija dar ir tai, kad profesionalumas vis rečiau yra atrankos į atsakingas pareigas kriterijus. Veikiau skiriama už prisitaikėliškumą ir pataikūniškumą. Kaipgi kitaip vertinti tai, jog į aukščiausias teismines pareigas prezidento buvo siūlomas ir galiausiai vienasmeniškai paskirtas asmuo (beje, jau buvęs vienose iš aukščiausių teisminių pozicijų), kuris viešai puolė LRT būtent norėdamas įsiteikti politikams.
Vieną kartą pyko, kaip „jauna ir nepatyrusi” žurnalistė drįsta uždavinėti nepatogius klausimus gerokai vyresniam ir patyrusiam premjerui. Kitą kartą (matyt, persisėmęs rusiškos ir lukašenkiškos prezidento institucijos sakralumo teorijos) įrodinėjo, jog LRT negali kritikuoti prezidento, nes taip neva žeminamas šios institucijos ir apskritai šalies autoritetas (žinoma, tik sutapimas, jog po kelių mėnesių nuo tokio straipsnio jo autoriui pasiūlyta teisminė karjera). Šiandien toks žmogus vykdo teisingumą, kurio paskirtis – ginti žmogaus autonomiją nuo politikų savivalės. Mėginu įsivaizduoti, kas būtų, jei tokia tendencija būtų pratęsta LRT.
Viena iš herojų Arkadijus Vinokuras knygoje „Taksi Kristaus išpažintis” apie mūsų visuomenę atsiliepia taip: „dalis dirbo stukačiams KGB, dalis padlaižiavo sovietinei valdžiai ir tas amžinas padlaižiavimas tai caro Rusijai, tai naciams, tai sovietams pavertė šią tautą prisitaikėlius garbinančia tauta … Garbinamas neprincipingumas, o principingieji užbadomi pirštais”. Norėtųsi, kad LRT vadovo konkursas taptų malonia išimtimi.
(komentaras iš D. Žalimo Facebook paskyros). Autorius yra Kauno VDU Teisės fakulteto dekanas, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas
