2014 metais Ryga tapo Europos kultūros sostine. Vienas iš svarbių sostinės programos elementų – jugendo stiliaus architektūros kaip kultūrinio patirčių turizmo populiarinimas. Rygai puikiai pavyko įgyvendinti šią idėją. Miestas ne tik tapo viena sėkmingiausių Europos kultūros sostinių, bet šiandien, dėka įdėtų pastangų, sulaukia turistų skaičiaus augimo po daugiau kaip 5 procentus kasmet. Kai kas tai vadina “jugendo efektu” – turistai iš visos Europos plūsta pasižiūrėti latvių ir kitų šalių architektų darbų, pasėdėti atkurtose šio stiliaus kavinėse ir aplankyti muziejais paverstus butus su autentiškais interjerais. Turistai mieste šiandien praleidžia trigubai daugiau naktų, o tai – didžiulis postūmis miesto gerovei.
Kaunas taps Europos kultūros sostine 2022 metais ir, drąsiai galima sakyti, kad mūsų miestas turi ne prastesnį potencialą už Rygą. Daugiau kaip keturi tūkstančiai stilingos modernizmo architektūros pavyzdžių Kaune ne tik pretenduoja į UNESCO paveldo statusą, bet sykiu gali sukurti ir ekonominį „modernizmo efektą“. Šiandien modernizmo architektūra yra paskutinis mados šauksmas pasaulyje ir Kaunas nuolat minimas tarp geriausių vietų patirti „modernizmo efektą“.
Visai tai yra, veikiant Kultūros sostinės komandai, miestui ir privačiai iniciatyvai, didžiulis visų miestiečių ir visos valstybės turtas.
Tačiau ar mokame jį saugoti?
Kol rašomos šios eilutės, vienas iš modernizmo perlų – Kauno centrinis paštas ne tik nešildomas kenčia lietuvišką žiemą, bet dargi, sprogus peršalusiai sistemai, yra naikinamas.
Kauno Centrinis paštas (Centrinio pašto rūmai, 1932 m., architektas Feliksas Vizbaras) yra vienas reikšmingiausių Kauno tarpukario modernizmo statinių, charakteringas funkcionalizmo ir „tautinio stiliaus“ dermės pavyzdys. 2015 metais Europos Komisija Kauno modernizmo statiniams, tarp jų ir Centriniam paštui, suteikė Europos paveldo ženklą. Jau kitais metais Kaunas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo kandidatų sąrašą ir pradėta rengti paraiškos byla, tačiau modernistinių pastatų, ypač priklausančių viešajam sektoriui, būklė neretai yra apgailėtina.
Tarptautinis dėmesys Kauno modernizmo paveldui nuosekliai auga. Visgi, kas mus, kauniečius, trikdo? Ogi institucijų, kurioms priklauso nemažai pagrindinių Kauno modernizmo pastatų, abejingumas. Aplaidumas, kuris yra nusikalstamas ne tik Kauno bendruomenės atžvilgiu, bet ir Lietuvos tarptautinio žinomumo didinimo aspektu. Visai neseniai Kauno technologijos universiteto organizuotame aukcione parduotas dar vienas tarpukario architektūros pastatas – Pieno centro rūmai, daugiau kaip 3 metus stovėję tušti. Teisingumo dėlei, reikia padėkoti universitetui, kad pardavimo procedūros link judėjusi įstaiga nuolat šildė pastatą, įsileisdavo kultūros renginius, pastatas išvengė rimtų pažeidimų. Tuo tarpu šalia esantys Pažangos rūmai (priklausantys Vytauto Didžiojo universitetui) jau daugiau kaip 5-is metus užrakinti, nešildomi, supeliję, avarinė yra elektros instaliacijos padėtis. Jų pardavimo procedūros užstrigę biurokratiniuose labirintuose pastato, paveldo ir vietos bendruomenės nenaudai. Ir kalbame ne apie kokį užkampį – abu šie pastatai yra Kauno širdyje, kaip mes, kauniečiai, mėgstame sakyti „prie fontano“, ir tikrai žinome, kiek daug šiuose žodžiuose telpa asmeninių istorijų.
Kauno centrinis paštas – penkių aukštų, unikalaus išplanavimo, įstabių dekoro elementų kupinas pastatas, tuščias nuo 2013 metų. Veikia tik jo pirmasis aukštas, pašto operacijų salė. Pašto tuštumą Kauno kūrybininkai ne kartą stengėsi kompensuoti. Štai, Kauno bienalė pasirašė sutartį su Lietuvos paštu ir 2015 metais atgaivino visus 4-is viršutinius Kauno centrinio pašto aukštus garsaus prancūzų kuratoriaus Nicolas Bourriaud rengta paroda „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ (išsamus katalogas: https://issuu.com/mamaika/docs/iii_katalogas_225x170). Vien atidaryme dalyvavo apie 2000 žmonių, stovėję eilėje pamatyti parodą ir pastato interjerus iki vėlaus vakaro. Per 3 bienalės mėnesius parodą aplankė dar 7000 žmonių. Visą 2015-ųjų rudenį Kaune neformaliuose ir formaliuose susitikimuose tik ir kalbėta, kaip prikelti šį nuostabų pastatą antram gyvenimui.
Kauno žmonėms, kultūros laukui, visai Lietuvai jo reikia kaip aktyvios kultūros vietos, galimai – modernizmo muziejaus su turizmo informacijos centru, architektūros ir interjero dizaino ekspozicijomis, modernizmo ekskursijų punktu, kūrybiniu industrijų centru, Kauno – UNESCO paveldo miesto būstine. Pastato valdytojas yra ne Kauno miestas, bet Lietuvos Paštas, pavaldus LR Susiekimo ministerijai. Lietuvos paštas 2016 metais paskelbė patalpų pardavimo konkursą / aukcioną. Baigėsi jis neatplėšus vokų. Visuomenė liko nežinioje kodėl, ir kas bus toliau. Beje, viešoji įstaiga „Kauno bienalė“ – maža nevyriausybinė organizacija, siekdama, kad 2015 metų rudenį ir ankstyvą žiemą paroda galėtų veikti jau pradėjusiose pelyti patalpose, iš meno projektui skirtų lėšų sutvarkė tuo metu pirmą kartą sprogusius nuo šalčio Kauno centrinio pašto vamzdžius ir atkūrė šildymo sistemą visuose pastato aukštuose. Po parodos Lietuvos paštui išleidus vandenį iš šildymo sistemos atsirado vieši kultūros žmonių pasipiktinimo tekstai spaudoje ir šildymas pastate buvo vėl atnaujintas. Deja, kaip žinome iš šios savaitės įvykių, neilgam ir nepakankamai. Vamzdžiai sprogo 2019 metų sausio 14 dieną dėl peršalusio vandens juose. Avarija dar labiau pažeidė pastatą ir ne tik – suliejo privačios kultūrininikų iniciatyvos – Art Deco baldų parodos – eksponatus…
Be Centrino pašto toli nereikia ieškoti ir kitų pavyzdžių. Štai dar vienas vyriausybei (šįkart – Kultūros ministerijai) priklausantis pastatas Kaune – Kauno apskrities bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyrius K.Donelaičio gatvėje yra tuštinamas ir, labai gali būti, taip pat paliekamas pelyti…
Kauno modernizmas, labai sėkmingos keliaujančios parodos dėka, Europoje jau vadinamas optimizmo architektūra. Būtų gerai, kad kad tas optimizmas nevirstų pesimizmu.
Teksto autorė Virginija Vitkienė yra menotyros mokslų daktarė, ilgametė Kauno bienalės meno vadovė, šiuo metu – „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ vadovė.
