Jungtinių Tautų klimato konferencija COP28 baigėsi skambiu akordu – valstybės priėmė bendrą susitarimą dėl klimato kaitos, kuriuo pasaulis raginamas atsitraukti nuo iškastinio kuro.
Tačiau sprendimas sulaukė skirtingų atgarsių – optimistai džiaugėsi, kad pagaliau pasaulis priėmė svarbų politinį žingsnį dekarbonizuoti ekonomiką ir transportą. Skeptikai įrodinėjo, kad susitarimas yra neįpareigojantis, jame trūksta konkretumo ir aiškaus plano. Neaišku, kaip skirtingus interesus turinčios pasaulio valstybės judės priklausomybės nuo naftos produktų mažinimo link?
Žmonijos pastangas kovoti su klimato kaita taikliai vedamajame atspindėjo autoritetingas žurnalas „The Economist“, kurio vedamojo antraštė skelbė – šioks toks progresas yra, bet turime stengtis labiau. Straipsnyje pastebėta kad pasaulio valdantieji klimato kaitos srityje sugeba prisiimti įsipareigojimus (B+ įvertinimas), tačiau prastai juos įgyvendina (D- įvertinimas).
O kaip Lietuvoje?
Pasak Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidento Martyno Nagevičiaus, priklausomybė nuo naftos produktų mūsų šalyje yra didelė problema, o ypač transporto sektoriuje, kuriame net 95 proc. visos energijos sudaro naftos degalai.
Pernelyg didelis naftos vartojimas turi neigiamų pasekmių. Importuodami naftą ne tik kenkiama šalies prekybos balansui, bet ir remiamos naftą išgaunančios šalys, kurios dažnai valdomos autoritarinių režimų ir iškastinio kuro pinigais bando užgniaužti demokratiją bei finansuoja karinius konfliktus.
Be to, vartodami per daug naftos, pralaimime kovoje su klimato kaita – pavyzdžiui, Lietuva savo Klimato kaitos darbotvarkėje yra įsipareigojusi sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas (ŠESD) bent 30 proc., lyginant su 2005 m. Tačiau Lietuvos transporte sektoriuje ŠESD emisijos iki šiol išaugo net 46 proc.
Nemažindama naftos vartojimo, Lietuva nesilaiko ir tarptautiniu lygiu prisiimtų įsipareigojimų. Pavyzdžiui, Atsinaujinančių energijos išteklių direktyvos, kurioje šalims-narėms nustatytas tikslas – iki 2020 metų transporto sektoriuje pasiekti, kad bent 10 proc. energijos būtų iš atsinaujinančių energijos išteklių. Deja, 2020 m. Lietuva pasiekė vos 5 proc. ribą ir palyginus su kitomis ES šalimis buvo trečia nuo galo.
„Deja, politikai ir valdžios institucijos Lietuvoje prisiima ambicingus įsipareigojimus, tačiau dėl atsakomybės ir politinės valios trūkumo neturi ryžto šių įsipareigojimų įgyvendinti. Todėl labai svarbu, kad tokie reikšmingi tikslai, kaip naftos produktų mažinimas, būtų patvirtinti įstatymu. Būtent įstatymas būtų tas saugiklis, kuris priverstų politikus ir valdininkus siekti prisiimtų tikslų“, – pabrėžė M. Nagevičius.
Tikslas: 41 proc. mažiau naftos
Įstatymuose nustatyti konkretų 41 proc. naftos mažinimo tikslą valdžios institucijas ir politikus ragina šalies įmonės ir organizacijos, susibūrusios į pilietinę iniciatyvą „41 proc. mažiau naftos“. Šiuo metu prie iniciatyvos narių prisijungė daugiau nei 120 įvairių Lietuvos organizacijų ir įmonių, kurių veikla apima įvairias sritis – pramonę, prekybą, atsinaujinančią energetiką. Visos šios įmonės savo veikloje mažina naftos produktų naudojimą, tačiau jos nori, kad ir valstybė sukurtų verslo aplinką, skatinančią visas įmones dekarbonizuoti savo veiklą.
Pasak M. Nagevičiaus, tikimasi, kad sprendimą dėl naftos produktų mažinimo 41 proc. priims Seimo nariai. Lapkričio mėnesį po pateikimo parlamentarai 93 balsais pritarė tai numatančioms įstatymų pataisoms, o svarstymas ir galutinis balsavimas numatomas ateinančios pavasario sesijos metu.
Elektra – ne panacėja, reikia visų priemonių
Dabar daug vilčių siejama su elektromobilių revoliucija, tačiau kol kas elektromobilių plėtra vyksta vangiai. „Regitros“ duomenimis, 2021 m. – 2023 m. spalio duomenimis, Lietuvoje elektromobilių (be hibridų) skaičius išaugo beveik dvigubai – nuo 4,8 tūkst. iki 10 tūkst. Tačiau 5,5 tūkst. elektromobilių prieaugis yra menkas, nes per tą patį laikotarpį dyzelinių automobilių skaičius padidėjo 33,3 tūkst. ir dabar viršija 1,1 mln. Susisiekimo ministerijos prognozėmis, 2030 m. šalies keliais važinės 230 tūkst. elektromobilių, o tai sudarys nedidelę, vos apie 15 proc. siekiančią, visų lengvųjų automobilių dalį.
Pasak atsinaujinančių degalų gamybos bendrovės „Kurana“ vadovo Jurgio Polujansko, reikšmingai sumažinti naftos produktų naudojimą Lietuvoje yra įmanoma, tačiau elektromobilių rinkos perspektyvos tik įrodo, kad vienos „sidabrinės kulkos“ neužteks – tam reikalinga priemonių visuma.
„Akivaizdu, kad klimato kaitos procesai įsibėgėja ir negalime sau leisti prabangos ilgai svarstyti, kuri atsinaujinančios energetikos technologija geriausiai gali dekarbonizuoti transportą. Reikia veikti greitai ir pasitelkti visas atsinaujinančios energijos rūšis – elektrą, atsinaujinančius degalus, biometaną, o ateityje – žaliąjį vandenilį ir sintetinius degalus“, – teigė J. Polujanskas.
„Kuranos“ vadovo teigimu, net ir reikšmingai padidinus žaliosios energijos dalį, pasiekti užsibrėžtą 41 proc. tikslą gali būti sunku, todėl valstybei reiktų galvoti apie platesnį priemonių spektrą – skatinti daugiau krovinių vežti geležinkeliais ir laivais, aktyviau diegti darnaus judumo priemones – propaguoti viešąjį transportą, keliones dviračiais ar pėsčiomis.
„Labai svarbu suprasti, kad norint pasiekti ambicingus klimato kaitos politikos tikslus, reikšmingas yra ne vien valstybės indėlis, tačiau ir verslo bei kiekvieno piliečio sąmoningumas. Tik bendrų pastangų galime pasiekti norimą rezultatą“, – akcentavo pašnekovas.
