Baltarusijos hibridinio karo ginklai – oro balionai – virš Vilniaus oro uosto ir vėl sujaukė skrydžius, atnešdami didžiulius nuostolius aviakompanijoms ir sukeldami nepatogumų keleiviams. Incidentas dar kartą parodė, kad Lietuva iš esmės nėra pasirengusi atremti tokias grėsmes: politikai skėsčioja rankomis, žada „kovoti“ posėdžiais ir komisijomis, o atsakingos institucijos tik ramina visuomenę teigdamos, kad „situacija yra kontroliuojama“. Deja, faktai rodo ką kita – realios kontrolės nėra.
NATO ambasadorius Lietuvai Darius Jauniškis pareiškė, kad meteorologinių balionų klausimas yra „vidaus reikalas“, aiškiai signalizuodamas, jog aljansas čia neketina kištis. Tai reiškia, kad valstybė tokio tipo incidentams turi būti pasiruošusi savarankiškai – tačiau dabartinė reakcija rodo sistemines spragas.
Kas įvyko?
Spalio 22–26 dienomis radarai užfiksavo dešimtis helio ar meteorologinių balionų, judančių Lietuvos oro erdvėje. Dėl jų Vilniaus oro uoste buvo laikinai stabdomi skrydžiai, nukentėjo šimtai keleivių, dalis reisų buvo atidėti ar nukreipti į kitus oro uostus. Nacionalinio krizių valdymo centro (NKVC) vadovas informavo, kad „šįkart balionų buvo mažiau nei prieš tai“, tačiau situacija išlieka įtempta – taip pat buvo aptiktas nedidelis dronas.
Premjerė Inga Ruginienė pareiškė, kad „savaitgalis visiems sudėtingas“ ir paragino kantrybės, tačiau kol kas nepateikė aiškaus plano, kuris užkirstų kelią panašiems incidentams ateityje.
NATO pozicija: pagalba nebus automatinė
LRT kalbintas Lietuvos ambasadorius NATO Darius Jauniškis pabrėžė, kad tai laikoma „Lietuvos vidaus reikalu“. Tai diplomatiškas, bet aiškus signalas: toks incidentas nepatenka į kolektyvinės gynybos 5 straipsnio kontekstą, todėl valstybė turi pati užtikrinti šių provokacijų suvaldymą. Kitaip tariant – jokia NATO karinė pajėga „balionų klausimo“ Lietuvai nespręs.
Tai kelia klausimą, ar Lietuvos institucijos turi pakankamą techninį ir operacinį pasirengimą suvaldyti hibridinio pobūdžio oro grėsmes.
Ar institucijos pasiruošusios?
Incidentai kartojasi jau ne pirmą kartą – panašios situacijos buvo fiksuotos ir anksčiau šiais metais. Vis dėlto reakcija išlieka reaktyvi: balionai nustatomi tik jiems pasiekus oro erdvę virš oro uostų, o skrydžiai stabdomi jau įvykus grėsmei.
Išryškėja kelios problemos:
✅ Prevencijos trūkumas. Nepaisant pasikartojančios taktikos, nėra viešai deklaruoto plano, kaip balionai bus neutralizuojami ankstyvojoje stadijoje.
✅ Koordinacijos stoka. Tiek NKVC, tiek civilinės aviacijos, tiek pasienio tarnybų komunikacija vyksta post factum.
✅ Viešosios komunikacijos silpnumas. Premjerės prašymas „kantrybės“, kai NATO pozicija aiškiai rodo, kad tai – mūsų problema, kelia visuomenės abejonių dėl pasirengimo.
✅ Technologinės spragos. Kol kas nėra informacijos, kad Lietuva turėtų priemones mažų oro objektų neutralizavimui be skrydžių paralyžiavimo.
Hibridinio karo kontekstas
Net jei šiuo metu balionai naudojami kaip kontrabandos priemonė, jų taktika turi aiškių hibridinės provokacijos požymių:
🔹 maža vykdytojų kaina – didelė valstybės reakcijos sąnauda,
🔹 trumpas neutralizavimo laikas – ilgalaikis reputacinis poveikis,
🔹 sukuriamas nestabilumo įspūdis,
🔹 testuojamos sistemos reakcijos ribos.
Ši taktika lengvai gali būti derinama su dronais ar kitomis technologijomis, o tai galėtų iš esmės paveikti civilinės aviacijos saugumą ir valstybės reputaciją tarptautiniu mastu.
Ką rodo šis incidentas?
Ši situacija atskleidė, kad hibridinio pobūdžio oro provokacijoms Lietuva kol kas neturi standartizuoto atsako modelio, o civilinė infrastruktūra yra pažeidžiama nekariniu poveikiu. Kyla natūralus klausimas, kaip tokia situacija įmanoma, kai šalia mūsų jau ketvirti metai vyksta karas Ukrainoje, kur tokių ir panašių situacijų buvo šimtai? Ką per tą laiką nuveikė mūsų biurokratai ir politikai? Klausimas retorinis.
NATO savo poziciją suformulavo aiškiai – tai ne kolektyvinės gynybos klausimas. Todėl jei Lietuva nori, kad jos oro erdvė būtų apsaugota be kiekvieno baliono sukeliamo chaoso, būtina ne tik reaguoti, bet ir užimti iniciatyvą. Dabartinis incidentų gesinimas rodo, kad hibridinės atakos gali būti testuojamos, o valstybės atsakas – dar tik formuojamas.





























