Dabar teikiama parama Ukrainai apsaugo Lietuvą, – sako krašto apsaugos ministras, konservatorius Laurynas Kasčiūnas.
Kalbino Tomas Čyvas
- Jau praėjo tam tikras laikas kai tamsta ministrauji. Ar tuo ūkiu, kurį radai buvai patenkintas ar ne? Nes kai išėjo buvęs ministras buvo kalba užuominomis apie baisią korupciją ir t. t. Ką vis dėl to radote tenai?
- Viskas vyko pagal planus, kurie buvo sudėlioti. Kai kuri ir generuoji pajėgumus, tai viskas planuojama iš anksto. Čia viskas yra tvarkoje. Problema buvo didesnė tame, kad kai kurias sritis reikėjo išjudinti, kur mano požiūriu tos energijos reikėjo daugiau. Pavyzdžiui, dronų pajėgumai, oro gynybos stiprinimas, komendantūrų kūrimas, kas susiję su visuotine gynyba, bendro mobilumo viso plano įgyvendinimu ir pan. Viskas gerai su tuo ūkiu tik teko procesus paspartinti ir pakoreguoti, nes ir situacija kinta dinamiškai.
- – Skamba kartais viešai tokių nuomonių, kad štai mes Ukrainai dykai atiduodam viską iš eilės tai, ką patys brangiai perkam, ir liekame nuogi basi. Kiek tiesos tokiuose pasvarstymuose?
- Tikrai ne – net nepasitaiko. Tai ką atiduodame Ukrainai, jau esame suplanavę kompensuoti. Pirkimai daromi tokie, kad jie tiesiog tiesiog pakeistų perleistą pajėgumą. Mes dabar duodame pastaruoju metu M113, tokias šarvuotas mašinas, kurios labai naudingos važinėti ukrainiečiams fronte , vežant ten karius, evakuojant sužeistuosius, judant pačiam fronte. Mes gi dabar esame vieni didžiausių Europoje JLTV (angl. Joint Light Tactical Vehicle, JLTV) pirkėjų. Tai tie JLTV tarkim pakeis tuos M113 Žemaitijos brigadoje. Visiškai pakeisim, tai bus naudinga modernizacija.Jeigu mes planuojame savo atiduoti kokius nors jau senesnius oro gynybos trumpojo nuotolio įrenginius, tai dabar su lenkais vykdomi kontraktai dėl naujos artimojo nuotolio mobilios oro gynybos sistemos, kurios pakeis tą pajėgumą. Čia yra tokia logika. Vis tiek nieko savo – ar kai kalbama apie artilerijos sistemas, apie pėstininkų kovos mašinas, ko negalime pakeisti, neatiduodam. Tai Piorun gynybos sistema vidutiniam (trumpam) nuotoliui – pavyzdys. Kiti atvejai panašiai aprašytini.Dabar iš vis reikia, manau, paramą Ukrainai sieti ir su akseleracija savos gynybos pramonės. Kitaip tariant, lietuviai gamintų dronus, kurie būtų testuojami Ukrainoje. Tokiu būdu bus remiami ukrainiečiai ir, kartu, skatinama mūsų pramonė. Ir turint tokius dronus, kurie pajėgūs veikti įvairiomis operacinėmis sąlygomis bei dideliais atstumais, kaip jau matome, gali stipriai kisti realijos fronte.
- – Karas Ukrainoje ir jo praktikos, pagal tai ką matome ,gerokai keičia ir pačias karybos koncepcijas. Ir tie naujieji poreikiai išryškėja. Patys dronai tai bus toks stiprus reikalas. Kažkam dar visai neseniai atrodė, kad tai tik fantastiniuose filmuose būna taip?
- Tikrai taip. Gal greičiau panaudočau žodį koreguoja karybos visą matymą. Jo, pavyzdžiui, dronų pajėgumas tai vienas iš faktorių. Na tenka iki šiol dar diskutuoti, dabar jau mažiau, bet kai dronai jau atsirado. Buvo dvi stovyklos. Vieni sakydavo, kad tai yra nauja realybė ir mes negalime tame nedalyvauti, privalome tame būti. Kiti aiškino, jog tai tik iš skurdo. Girdi – žiūrėkit, dronai todėl yra svarbūs ukrainiečiams, nes jie neturi kitų pajėgumų, to nepakanka ir dronai tai tik dalinai kompensuoja. Neva tai skurdo armijos ženklas? Aš sakau, kad nepaisant ar taip ar taip būtų, mes negalime likti nuošaly akivaizdaus proceso. Turime kurti šitą pajėgumą, nes galime ir patys jį gaminti. Ukrainos dronai pasiekia Rusijos tolimas teritorijas. Kitas pavyzdys iš Ukrainos – kaip kovoti su dronu. Mes matome kaip šimtą kartų pigesnis daiktas gali būti atskraidintas į labai brangiai kainuojančią techniką ir ją bent jau apgadinti ar sugadinti negrįžtamai. Reikia galvoti ir apie dronų kovą su dronais, radioelektroninę kovą, navigacijos slopinimus, peradresavimus, drono dezorientavimus ir t. t. Čia tokie du momentai, kurie iš tikrųjų verčia ieškoti naujų krypčių ir neatsilikti , kuomet kalbame apie ateities karus. Tas Ukrainos karas kombinuoja senųjų karų aidus, kaip ten pirmo, antro pasaulinio karo įvairūs atodūsiai, su technologiniais proveržiais..Toks tas dabar karas Ukrainoje. Yra ir senosios labai daug taktikos, ir kitų dalykų.Kuriama procese. Reikia siekti derinti senas patirtis su naujais sprendimais.
- Reikia turėti dar vieną dalyką omeny, kad ne ginklai kariauja. Pats savaime ginklas prieš ginklą, tankas prieš tanką nekovoja. Kariauja sistema prieš sistemą visada. Tai ir civilinė sauga ir medicininis personalas ir medikamentai – tas atsargas iri reikia turėti. Kiek tam skiriama dėmesio? Suprantu kad čia ne vien Krašto apsaugos ministerijos reikalas.
- Taip, iš tiesų tai yra tarpsektorinis dalykas. Ir reikia dar daug darbų nuveikti. Parengti tą pačią sveikatos apsaugos sistemą karo mobilizacijos sąlygoms. Tikrai tie dalykai yra reikšmingi. Ligoninės daro savarankiškus gręžinius, yra planų padaryti požemines ligonines Lietuvoje. Yra tokių planų. Juos reikia pagrįsti finansais, o tokių planų yra.Man, kaip ir krašto apsaugos sistemos varpinės labai svarbu atsakyti vieną klausimą. Ar mes laikomės tik geležinio kuloko funkcijų, kaip kariuomenė, ar vis tik matome kuo platesnę visuomenės dalį, įsitraukusią į gynybą? Čia dar viena iš praeities pamokų – kiek visuomenės įsitrauks tos, kuri žino savo vietą, vaidmenį, turi valios ginti savo šalį. Tai aš esu visuotinės gynybos advokatas, šalininkas. Todėl pradėjome komendantūrų tą visą steigimo procesą, kad pritrauktume aktyvią visuomenės dalį. Visose grandyse yra gynybos elementų, kaip ir pats sakei. Be galo svarbu, vienam koviniam asmeniui reikia 5-10 civilinės gynybos žmonių. Ir t. t. Tai po truputį judame ta kryptimi.
- O kaip ir kiek visuomenėje, karo Ukrainos kontekste, atėjo supratimas kas gali nutikti? Kiek visi labiau suvokiama tema? Buvo anksčiau toks dalykas pasakojamas: ai čia ta Lietuvos kariuomenė, mes čia vis tiek nepasipriešinsim. Arba: ai, tai esam NATO nariai, tai kas mus puls?Ir aukšti ponai taip manydavo.Net po agresijos prieš Sakartvelo šalį.
- Taip, tas probleminis laukas teisingai tavo klausime apibrėžtas. Manau, kad čia veikia keli procesai. Viena vertus, matyt yra nuovargis bendras, jeigu kalbant apie paramą Ukrainai. Ko ne mažiausia iš visų Europos tautų yra viena labiausiai padedančių. Kažkuria prasme šitai varžo tą aktyvumą – tikrai to esama. Bet kalbant apie mūsų gynybą, tai man atrodo didžioji dalis visgi suprato pamačiusi – kas čia greta buvo ir yra. Tad, jeigu taip analizuojant kaip rusai ėjo į karą prieš ukrainiečius, pamenu tokia dilema buvo svarstoma – ar ginkluoti ukrainiečius, ar ne? Vieni sakė, neginkluokim nes tai provokuos, eskaluos rusus. O kiti sakė – duokit ginklų ir tai atgrasys. Tiktai atgrasymas gali, paremtas jėga, galia, kariniais instrumentais , ir gali užtikrinti taiką.
- Neutraliteto iliuzijos buvo išbandytos prieš II- Pasaulinį? Kas neaišku?
- Todėl tos visos neutraliteto idėjos, utopinės taikos giesmės arba tai, kad čia jeigu mes pastovėsim šešėlyje ir niekam nerūpėsim, tai yra didžiulė klaida. Norint turėti taiką, tu turi būti galingas ir stiprus. Taika per galią – taip kažkada pasakė Ronaldas Reiganas.
