Prieš dvi savaites šventėme Jėzaus Gimimą, prieš dvi dienas – jo apsireiškimą Rytų išminčiams, o šiandien, peršokę trisdešimties metų laikotarpį, švenčiame Jėzaus Krikštą. Trisdešimt metų Jėzaus gyvenimą Nazarete dengia spengianti tyla. Tik evangelistas Lukas papasakoja nutikimą, kaip būdamas dvylikametis pasiliko Jeruzalės šventykloje ir gimdytojai tris dienas jo ieškojo (plg. Lk 2, 29–52).
Evangelistas trumpai pastebi, kad „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“, bet nekalba, ką jis veikė pasibaigus jaunystės metams.
Nors evangelistai nieko nepasakoja apie aštuoniolikos metų laikotarpį, pabandykime atkurti Jėzaus gyvenimo Nazarete metus. Jo teisinis tėvas Juozapas buvo dailidė, todėl nesuklysime mąstydami, kad Jėzus kartu su Juozapu dirbo dailidės darbus. Nazaretas anuomet buvo mažas Galilėjos miestelis, turintis vos kelis šimtus gyventojų, toli nuo svarbių kelių, bet dailidė Juozapas lengvai galėjo susirasti darbo už keturių mylių esančiame Cefori mieste, kuriame gyveno apie trisdešimt tūkstančių žmonių.
Ano meto paprasti žmonės gyveno labai vargingai, kaip šiandien įprasta sakyti, žemiau skurdo ribos, ir jų dalia Jėzus dalijosi aštuoniolika metų. Kodėl Jėzus Evangelijos skelbimo misiją pradėjo tik sulaukęs trisdešimties?
Anuomet mokytoju, turinčiu teisę aiškinti šventraštį, galėjo tapti tik sulaukęs tokio amžiaus, ir Jėzus turėjo prisitaikyti prie šio reikalavimo.
Savo misiją Jėzus pradėjo, ateidamas prie Jordano, kur Jonas Krikštytojas kvietė žmones daryti atgailą, skelbė apie prisiartinusią Dievo karalystę ir krikštijo atgailaujančius. Vieną dieną Jėzus pasirodė šioje žmonių minioje, kaip vienas iš daugelio nusidėjėlių, atėjusių pasiklausyti Jono skelbimo. Dievo Dvasios apšviestas Jonas atpažino Mesiją ir paskelbė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ Jėzus, neturėdamas nė mažiausios nuodėmės, ant savęs prisiėmė žmonijos nuodėmes ir kaip atgailos ženklo paprašė Joną krikšto. Jonas, suvokęs, kas yra Jėzus, bandė prieštarauti: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“, bet Jėzus tiesiog privertė Joną jį pakrikštyti: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“
Šiek tiek mįslingi šie Jėzaus žodžiai:
„Mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Jėzus pradeda savo misiją, kurios tikslas buvo ne tik paskelbti Gerąją Naujieną apie Dievo karalystę, bet ir sunaikinti visas kliūtis į ją patekti nuodėmės pavergtiems žmonėms. Krikšto metu Jėzaus panirimas Jordano vandenyse reiškė prisiėmimą žmonių nuodėmių ir mirtį ant kryžiaus, kad mes, buvę nuodėmės vaikai, taptume mylimais Dievo vaikais. Jėzus ryžtingai prisiima Dievo Avinėlio misiją – užsikrauti ant savęs žmonių nuodėmes ir būti pakrikštytam kraujo krikštu.
Evangelistas pastebi, kad po krikšto atsivėrė dangus, ir Jėzus pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17). Tai buvo dangaus Tėvo balsas, patvirtinantis, kad šis dailidė iš Nazareto yra jo mylimas Sūnus.
Po krikšto Jėzus pasitrauks į dykumą, kur keturiasdešimt dienų melsis, pasninkaus, grumsis su velniu, bandančiu jį nukreipti nuo pasirinktos misijos klaidingu keliu, ir po to ims skelbti: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė!“(Mt 4, 17).
Mes esame tie laimingieji žmonės, kurių nuodėmių skolų raštas yra sunaikintas. Jėzus, kaip teigia apaštalas Paulius, jį prikalė prie kryžiaus: „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14). Mes turime Jėzaus paliktą Sutaikinimo sakramentą, turime Eucharistiją – patį Jėzų, su kuriuo galime eiti per gyvenimą su viltimi, kad paskutinio teismo dieną išgirsime dangiškojo Teisėjo žodžius: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25, 34).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
