Pavasariop, panašu, visos svarbiausios Lietuvos partijos skuba atsinaujinti. Partijų pirmininkų rinkiminė banga pamažu vilnija per Lietuvą. Štai sekmadienį ir kolegos oponentai – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai savuoju pirmininku išsirinko Gabrielių Landsbergį.
Drįsčiau teigti, kad tokia rinkiminė baigtis nenustebino nei vieno. Juk antrą kadenciją partijos pirmininko pareigas eisiantis Gabrielius Landsbergis neveltui viešoje erdvėje vadinamas garsiausiu Lietuvos anūku. Stiprus užnugaris, garsi pavardė, garsiausių Lietuvos politikų palaikymas – darbais pelnytis partiečių bei Lietuvos pasitikėjimą jam lyg ir nebereikia. Kaip ir žmonių mylėti.
Kodėl taip sakau?
Negalėjau neatkreipti dėmesio į balsavimo metu LNK žiniose rodytą G. Landsbergio interviu, kuriame nuskambėjo labiau keista, nei įdomi mintis.
Arogantiško politiko etiketę gavęs (naujasis) TS-LKD pirmininkas su šypsena ir pasididžiavimu pasakojo besistengiantis kovoti su savo arogancija. Jis, mat, net 45 minutes kasdien (!) mokosi kursuose (!) “mažinti bendravimo nutolimą nuo žmonių”. Kitaip sakant – mokosi mylėti žmones.
Mylėti žmones – tai prigimtinė kiekvieno iš mūsų pareiga. Iš nemeilės žmogui ir kyla visos didžiausios bėdos – pradedant karais, baigiant mirti paliktais namuose sumuštais vaikais. Aš jau nekalbu apie politikus, visuomenės veikėjus, kurie Lietuvai tiesiog privalo būti besąlygišku pavyzdžiu.
Noriu paklausti: ar gerbiamas Gabrielius Landsbergis žino ką reiškia nueiti nusipirkti duonos už paskutinius eurus, kai iki algos, pensijos ar išmokos dar savaitė ar net kelios? Ar jis bent numano, ką reiškia palikti viską ką turi, ir net šeimą, išvažiuoti į visiškai svetimą aplinką, kad turėtum už ką nupirkti batus vaikui rugsėjo pirmajai?
Abejoju. Ir todėl kviečiu: Gabrieliau, važiuojam kartu su manimi į Lietuvos periferiją. Į miestelius ir kaimus. Pas realius žmones. Susipažinsite su realiais jų gyvenimais. Galbūt tada Jums nereikės jokių kursų, galbūt, pažinę juos, pamilsite nuoširdžiai. Ta tikrąja meile. O ne išmokta kursuose per 45 minutes.
Ir apskritai, ką reiškia išmokti būti arčiau žmonių, išmokti juos mylėti? Išmokti jausmai nebus tikri. Jie bus suvaidinti. Ar Lietuvos žmonėms reikia suvaidintos meilės? Ar nepakanka suvaidintų reformų geresnio gyvenimo vardan, galų gale, suvaidinto rūpesčio mušamais vaikais (prisiminkime sukrutimą po Saviečių tragedijos ir metus tylos iki Kėdainių vaikžudystės)?
Mylėti – reiškia rūpintis ir stengtis, kad kiekvienam gyventi būtų geriau ir lengviau. Siekti, kad gražūs darbai neliktų pažadais. Suprasti, kad nuoširdaus bendravimo su žmonėmis neišmoksi. Tai kyla iš vidaus. To jausmo – meilės – išmoko ne kursuose, o šeimoje.
Ir pabaigai: aš, savo ruožtu, pasižadu kasdien, neskaičiuodama minučių, betarpiškai bendrauti su žmonėmis, juos išgirsti ir padėti spręsti problemas. Kaip Širvintų rajono mere ir kaip Darbo partijos pirmininkė. Nes nei mažinti bendravimo nutolimo, nei jų mylėti mokytis man nereikia.
