Nėra ko slėpti – vasario numerio temą inspiravo kelios praėjusių metų pabaigoje pakilusios tikro ar tariamo tautiškumo bangos ir kiek anksčiau priimtas sprendimas 2017-uosius paskelbti tautinio kostiumo metais. Pernai vasarį skyrėme 2016 m. pagerbtoms bibliotekoms, tad šia prasme esame ištikimi tradicijai.
Taigi apie tradiciją šiandien. Kas yra tautinis kostiumas 2017-aisiais? Akivaizdu, kad dabar nebe tas laikas, kai būtų įmanoma ką nors visuotinio ir unifikuoto kurti, gaminti, liepti dėvėti. Juk, nebijo pripažinti net patys ryškiausi, viskas jau sukurta. O sutarus, kad sveika žadinti, cituoti, net – išlaikant vertę – kopijuoti ir dauginti, galimybių ribos gerokai išsiplečia. Nepamirštant, kad, norint taisykles laužyti, reikėtų jas bent perskaityti.
Žvilgtelėję beveik 100 metų atgal, matome, kad interpretuojama ir cituojama buvo jau tada. Mūriniai Pirmosios Respublikos liudininkai apie tai primena kasdien, pakanka pakelti galvą žingsniuojant A. Mickevičiaus ar V. Putvinskio gatvėmis.
Tačiau, kalbėdami apie lietuviškąją, ar – baltiškąją, estetiką, negalime ignoruoti ir esančių šalia šios. Juk, nors šiandien Kaunas ir beprotiškai tautiškas, tautiškiausias Baltijos šalyse miestas, čia gyveno ir gyvena įvairias kitas kultūras puoselėjančių. O jei negyvena, galime labai greitai juos pasiekti.
Kai numerį jau buvome suruošę, į naują ekspoziciją renovuotose patalpose pakvietė Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyrius. Nuostabu, kad ekspozicijos akiratis nesibaigia kanklėmis ir sutartinėmis (nors gilintis į šį UNESCO paveldo objektą niekuomet nepabos – apie tai kalbame tolesniuose puslapiuose) – pristatyta ir postfolkloro niša. Tuo lyg pripažįstama, kad šiandien gyvenanti tradicija nėra tiesiog praėjusių amžių kopija.
2017 m. vasario numerio, kurio viršelyje šįkart Londone įsikūrusios Gretos Balčiūnaitės (motif print studio) iliustracija, ieškokite, kaip visuomet, kultūringose Kauno ir kitų Lietuvos miestų vietose. Gerų atradimų.