2021 05 10
Aplinkos ministerijai sulaukiant vis dažnesnių ūkininkų skundų apie laukinių paukščių niokojamus pasėlius, atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu galiojantys įstatymai nenumato kompensacijų už žalą derliui.
Užtat siūloma remti prevencines priemones, apsaugančias derlių, padedančias pritaikyti ūkinę veiklą prie gamtinių sąlygų, o kompensacijas mokėti tik tada, kai, net įgyvendinus prevencines priemones, žalos išvengti nepavyksta.
Pavasarį ir rudenį pasėliuose šeimininkauja išalkusios žąsys, gulbės ir gervės. Paukščių lesalu tampa rapsai, kviečiai, pupos, žirniai, grikiai, rugiai, kvietrugiai, avižos, miežiai, cukriniai runkeliai, bulvės, kopūstai, garstyčios. Pagal savivaldybių 2015-2018 m. pateiktą preliminarų įvertinimą, paukščių nulestų žemės naudmenų plotas siekė 91,2 tūkst. ha, o ekonominė žala per metus sudarė apie 3,5 mln. eurų.
„Plėtodamas veiklą gamtoje, žmogus ją veikia ir keičia, o tada pati gamta veikia jo veiklą. Šis santykis sukuria aštrių situacijų. Pavyzdžiui, laukiniams gyvūnams gali būti patrauklūs naujai iškasti seklūs tvenkiniai – ten pilna maisto, kuris kaip magnetas traukia paukščius, mintančius žuvimi arba žuvims subertais pašarais. Migruojančių paukščių „valgyklas“ – natūralias pievas, šlapias atviras vietas – keičia laukai, apsėti žemės ūkio kultūromis, kuriomis sparnuočiai mielai vaišinasi, neradę natūralios pievos“, – aiškina Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius.
Laukinės gyvūnijos įstatyme nustatyta, kad ūkininkams atlyginama tik griežtai saugomų rūšių gyvūnų padaryta žala. Žąsys, gulbės ir gervės nėra įtrauktos į Griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą.
Kai kurios laukinių žąsų rūšys priskiriamos medžiojamiems gyvūnams, bet Medžioklės įstatymu numatyta valstybės prievolė atlyginti tik vilkų, stumbrų ar griežtai saugomų rūšių gyvūnų padarytą žalą.
Medžioklės pavasarį nevyksta, o pasėlius paukščiai nulesa būtent pavasarį. Kadangi nei medžiotojai, nei valstybė neturi realios galimybės reguliuoti laukinių paukščių gausos, vienintelis priimtinas būdas mažinti migruojančių sparnuočių būrių ir žmonių konfliktą – remti ūkininkus, atlyginant jų prisitaikymo prie gamtos pastangas.
Ieškodama sprendimų laukinių paukščių padaromos žalos problemai spręsti, Aplinkos ministerija išnagrinėjo ir įvertino kitų Europos Sąjungos šalių patirtį. Kai kur ūkininkai naudoja paukščius atbaidančias priemones, o Vokietijoje iš kaimo plėtros programų finansuojami specialiai įveistų ir patrauklių maitintis kultūrų plotai, kurie nejudinami visą rizikingą laikotarpį, taip netiesiogiai apsaugant kitus pasėlius. Kai kurios valstybės (Belgija, Vokietija) skiria išmokas už prarastą biomasę arba išmokomis skatina keisti ūkininkavimo praktiką – auginti paukščių neviliojančius augalus.
„Ar laukinių paukščių ir žemės ūkio verslo konfliktas susiklostė natūraliai, ar juos lėmė ūkininko padaryti pokyčiai gamtoje? Ar pats pakeitęs aplinką ūkininkas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės – visų mokesčių mokėtojų, ar privalo pats aktyviai vengti gamtinių rizikų, kurioms pasireikšti sąlygas sudarė jo veikla?“, – svarsto Algirdas Klimavičius.
Jo žodžiais, įvertinus žemės ūkio verslų ir maisto gamybos svarbą, jų poveikį gamtai, valstybė galėtų skirti paramą, bet laikantis tam tikro eiliškumo. Jeigu įprasti apsisaugojimo būdai neveikia, būtų remiamos specialios žalos prevencijos, ūkininkavimo praktikos pakeitimo priemonės arba skiriamos rizikos valdymo išmokos, kurios padengtų dalį apsisaugojimo ar draudimo išlaidų. Likutiniai pasėlių pažeidimai galėtų būti atlyginami valstybės lėšomis.
Algirdas Klimavičius atkreipia dėmesį, kad laukinių paukščių padarytos žalos žemės ūkyje valdymas – prevencinės priemonės arba kompensavimas – turėtų būti planuojamos iš kaimo plėtrai skirtų ES finansinių instrumentų.
Aplinkos ministerija kartu su Žemės ūkio ministerija ir socialiniais partneriais ieškos efektyviausių būdų, kad verslą vystantis žmogus ar ūkininkas ir laukiniai paukščiai galėtų gyventi darniai.
