Santykiai – tikriausiai vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo aspektų. Kartais jie sukelia ypatingiausius jausmus, o kartais priverčia išgyventi itin sudėtingas patirtis. Santykiai būna gana įvairūs, nes ir mes esame visi skirtingi. Kartais tarpusavio ryšys, užsimezgantis nuo pat pirmojo susitikimo su pasauliu, gali būti netvirtas, verčiantis nepasitikėti. Kartais jis tampa nepatogus, nemielas, labiau žeidžiantis nei dovanojantis ypatingas džiaugsmo akimirkas. Tačiau būna ir taip, jog santykiai tampa paguoda, ramsčiu tada, kai remtis jau, atrodo, visai į ką nebelieka…
Šiandien santykių tema išties nuodugniai ir dažnai gvildenama, tačiau kiekvieną iš mūsų gali užklupti netikėta akimirka, kai pajunti, jog nebežinai, kaip vis dėlto kurti tuos betarpiškus tarpusavio santykius arba nesugriauti jau užsimezgusių. Visa tai taip natūralu, žmogiška, gal net tinkamiau būtų sakyti – žemiška, nes niekas niekada į žemę neateina ką nors mokėdamas, neateina nei tobulas, nei neklystantis. Tad visi sunkumai, kylantys puoselėjant ryšį su aplinkiniais žmonėmis, yra neišvengiamas etapas, mokinantis ir auginantis, atimantis, tačiau mainais kažką nuolatos duodantis ir praturtinantis…
Kiekvieno žmogaus širdyje santykiai užima skirtingas erdves. Jie nugula ten, kur palikta vietos visiems sutiktiesiems ar esantiesiems šalia. Svarbiausiu laikomas pirmasis ryšio pajautimas, įvykstantis drauge su užsimezgusia gyvybe ir dažnam tampantis stipriausiu ryšiu, lydinčiu visą gyvenimą. Tai tėvų ir vaikų santykiai. Greičiausiai, visi tėvai nors kartą yra pagalvoję: „O kaip kurti draugiškus santykius su vaikais, neperžengiant ribos, sugriaunančios abipusę pagarbą, pasitikėjimą, bendrystę?“ Santykiai tarp tėvų ir vaikų iš tiesų kartais būna sudėtingi, ne tokie, apie kokius svajojame ar įsivaizduojame artimoje aplinkoje, nes būti tėvais yra ne tik didžiulė laimė ar dovana, bet ir atsakomybė. Lygiai taip pat, kaip ir būti vaikais.
Santykius visada kuriame ne atskirai – juos puoselėjame drauge, pasitikėdami vieni kitais. Tad kaip nepasiklysti, ieškant kelio į tvirtus, ilgalaikius ir pasitikėjimo vertus santykius? Labai svarbu kasdienybėje atrasti laiko mažiems, bet suartinantiems dalykams. Gal šiandien tai bus jaukus ir tvirtas apsikabinimas? O gal vakarinis pasivaikščiojimas, drauge palydint besibaigiančią dieną? Kartais tai gali būti šiltas žodis ar pokalbis apie svajones, mintis ir jausmus. O gal kartais užteks žvilgsnio, sakančio „Tu man rūpi“, arba tylos, kurioje girdėsis viskas, kam nebeužtenka žodžių… Tokios akimirkos tampa tvirtu tiltu, vedančiu iš vienos širdies į kitą.
Kartais nutinka taip, jog tėvai susiduria su nemenkais sunkumais, šeimoje atsiradus keletui vaikų. Santykiai tarp brolių ir seserų – taip pat viena aktualiausių temų, paliečiančių dažną šeimą. Kartais net stiprus ir tikras kraujo ryšys neužtikrina tvirtų santykių. Besąlygišką meilę laikui bėgant keičia konkurencja, nesutarimai, noras varžytis tarpusavyje ir tapti kažkuo geresniu už savo jaunesniąją sesę, o gal pranokti vyresniojo brolio pasiekimus. Svarbiausia yra neperžengti ribos, kuomet broliai ir seserys tampa varžovais, besivaržančiais dėl to, ką lengviau galėtų pasiekti, būdami bendražygiais. Iš tiesų, visų santykių pagrindas yra pokalbis apie jausmus, emocijas, apie tai, kas skaudina, ko norėtųsi pasimokyti vienam iš kito, ar tiesiog apie tai, ką būtų galima nuveikti ne atskirai, o drauge…
Taigi, pykčiai ir nesutarimai greičiausiai neišvengiami ten, kur žmogus sutinka žmogų – savą ar svetimą, bet su jam būdingu, savitu vidiniu pasauliu, savitu požiūriu į gyvenimą. Tad atviras prisipažinimas, kaip šiandien jaučiuosi, dėl ko pykstu ar esu laimingas, padeda išvengti užsisklendimo savyje, nepasitenkinimo kitais ar net vienatvės. O mažos akimirkos, skirtos bendrai veiklai, pokalbiui, pasivaikščiojimui – jos savaime suartina, jungia, stiprina ryšį… Santykiai tikrai gali būti grįsti besąlygiška meile net ir tada, kai viskas tampa gana sudėtinga ar komplikuota. Meilė – tai jėga, veikianti be žodžių, tik ypač svarbu leisti jai augti drauge su kituose augančia meile…
