Kviesdami rūšiuoti ir atsakingai tvarkyti atliekas, aktyvistai ar ekologijos žinovai dažniausiai akcentuoja neigiamą, toksišką atliekų poveikį gamtai ir žmonių sveikatai. Internete pilna šiurpių užterštos aplinkos vaizdų, prie daugiabučių atliekų konteineriai aprašyti sąrašais, ką draudžiama mesti, ir net perspėjimais apie baudas, tačiau konteinerių viduje – daugybė draudžiamų atliekų. Psichologės Daivos Klovienės teigimu, moralizavimo, draudimo ir neigiamo pavyzdžio taktika – visiškai nepaveiki ir psichologiškai nepagrįsta, tiksliau – veikia priešingai nei tikimasi: tai nepadeda formuoti naujų rūšiavimo įpročių.
Moralizavimas ir draudimai veikia priešingai
„Draudimai, smerkimas, moralizavimas veikia priešingai. Jeigu norime, kad žmonės įprastų rūšiuoti ir tvarkyti atliekas, turėtume pakeisti taktiką – nustoti moralizuoti ir gąsdinti. Žmogus pripranta ką nors daryti dėl to, kad jis gauna teigiamą atlygį. Kliūtis pakeisti įprotį pirmiausia yra ta, kad jie už tai negauna atlygio. Pavyzdžiui, kai žmonėms sakoma, kad jie turi rūšiuoti atliekas, dažniausiai akcentuojami neigiami aspektai: nerūšiuodami teršiate gamtą, tai neigiamai veikia jūsų sveikatą ir panašiai. Tokie negatyvūs argumentai visiškai nemotyvuoja žmogaus keisti savo įpročius“, – aiškina psichologė.
Pasak D. Klovienės, įpročiui susiformuoti padedantis atlygis už veiksmą nebūtinai turėtų būti pinigai ar daiktinis prizas, gali pakakti ir teigiamų emocijų. „Jeigu norime, kad susiformuotų nauji žmonių įpročiai, turėtume pažadinti žmonių atlygio troškimą. Plastiko surinkimo punktai tikrai motyvuoja – kartais net pamiršti paimti čekį, svarbu tapo tvarkingai išmesti – tai teikia pasididžiavimą. Motyvuoja ne tik tas menkas uždarbis, bet ir mintis, kad „sutvarkiau namus“, „elektronikos atlieka buvo panaudota tinkamai“, „apsaugau gamtą“, „švaros pojūtis namuose“, – sako psichologė.
Įprotis – energijos taupymo būdas
D. Klovienė taip pat paaiškino ką žmogui reiškia įprotis. Mokslininkai teigia, kad net 40 proc. mūsų veiksmų atliekama padedant įpročiams. Daugelį veiksmų mes išmokstame atlikti automatiškai, tai palengvina mūsų kasdienybę, pavyzdžiui vairuojant ar atliekant kitą įprastą, kasdienišką darbą. Mokslininkai tvirtina, kad įpročiai susiformuoja, nes „smegenys nuolatos ieško būdų kaip sutaupyti energiją ir pastangas“. Įpročiai padeda, nes kai kuriuos veiksmus atliekame automatiškai, tačiau, kita vertus, įprotis gali tapti mūsų priešu: sumažina žmogaus laisvę, sąmoningą pasirinkimą ir atsakomybę.
„Įpročiai įsirašo labai giliai, jie gali būti suformuoti nesąmoningai arba sąmoningai. Šeimoje vaikai gretai perima tėvų įpročius, o vėliau juos atsineša į savo šeimas, savo jau suaugusių žmonių gyvenimus. Mokykla, visuomeninės institucijos, darbovietės, žiniasklaida turi įtakos naujų įpročių atsiradimui. Vis dėlto įpročiai nėra nepakeičiamas dalykas, tik jiems pakeisti jau reikia sąmoningų pastangų. Įpročio mechanizmą sudaro „signalas“, tam tikras elgesys ir atlygis, arba apdovanojimas, kurį gauna įpročiui paklūstantis žmogus. Pavyzdžiui, feisbuko naudotojams toks signalas tai gali būti telefone nuskambėjęs garsas, elgesys – žinučių tikrinimas, o apdovanojimas – geros emocijos, džiaugsmas, ryšio su kitais suvokimas ir panašiai. Susiformuoja taip vadinamas įpročio ratas“, – pasakoja psichologė.
D. Klovienė atkreipia dėmesį: jeigu tėvai rūšiuoja atliekas ir yra motyvuoti, jie greičiausiai mato, kaip jų vaikai ima elgtis pagal suaugusiųjų pavyzdį, o tokie tėvai dažniausiai randa papildomų būdų, kaip motyvuoti savo vaikus. Tokie vaikai sulaukia pagyrimo iš tėvų ar kitokio paskatinimo – patiria rūšiavimo džiaugsmą. Paskatos formą lemia tėvų išradingumas, o iš tokios šeimos ateina ir visuomenei reikalingi pozityvūs pokyčiai. Vien tik šeimos iniciatyvos irgi neužtenka. Jeigu mokykloje, įstaigose ar kieme nėra rūšiavimo konteinerių, tai neskatins rūšiuoti.
Anot D. Klovienės, gerus rūšiavimo įpročius dažnai padeda ugdyti aktyvios bendruomenės, mokytojai, darbdaviai ar bendradarbiai. Kai kurie mokytojai apdovanoja vaikus specialiu ženkliuku su simboliniu žaliu lapeliu ar užrašu „Aš saugau gamtą“ – vaikui tai sukelia pasididžiavimo jausmą arba džiaugsmą. Jei nebus paskatos, vaikas pasirinks numesti plastiko atlieką ar bateriją bet kur – svarbu, kad niekas nematytų.
Už elektronikos atliekas – knygos
„Gerai suprantame, kad baudomis, gąsdinimais norimo ilgalaikio rezultato nepasieksime. Dėl to visada stengiamės, kad atsakingą požiūrį į elektronikos ir baterijų atliekas lydėtų paskata. Vienas tokių yra šiemet penktus metus iš eilės kartu su šalies bibliotekomis vykdomas apsišvarinimo projektas, kai daugiausia elektronikos atliekų surinkusios bibliotekos apdovanojamos piniginiais prizais, skirtais knygoms įsigyti, piniginiais prizais skatinami ir bibliotekininkai. Būtų gerai, kad daugiau skatinimo priemonių į aplinkosaugos planus įtrauktų ir valdžios institucijos, nes dabar elektronikos atliekų tvarkymo politika iš esmės paremta tik draudimais ir baudomis“, – sako Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) projektų vadovė Imanta Baltrūnaitė.
Pasak psichologės, prie naujų atliekų tvarkymo įpročių susiformavimo labai prisideda įmonės, puoselėjančios socialinės atsakomybės kultūrą. Dažnai gerieji pavyzdžiai yra mūsų šalyje veikiančios tarptautinės kompanijos, turinčios savo etikos ar garbės kodeksą, kuriame įvardintos kompanijos vertybės, pavyzdžiui, rūpintis pagyvenusiais žmonėmis, tausoti gamtą. „Teigiamas, motyvuojantis paskatinimas turi būti diegiamas valstybės lygiu, įmonės lygiu, mokymo įstaigų ir šeimos lygiu. Ne draudimas: „Išmesi ne ten, būsi nubaustas“, o paskatinimas: „Jei tai padarysi, būsi apdovanotas, pagirtas“, – tikina D. Klovienė.
Ji taip pat kviečia atliekų rūšiavimą įmonėje susieti su pramoga. Tarkim, atliekų rūšiavimo akciją užbaigti bendru ledų valgymu. Padėtų skelbimų lenta ar skelbimų virvutė, kur užrašais ar nuotraukomis galima pasidalinti savo pavyzdinga atliekų tvarkymo veikla.
D. Klovienė vardija ir paprasčiausius paskatų, kurios padėtų susiformuoti įpročiams, pavyzdžius: pagyrimas, lipdukai, pavyzdžiui, „Aš rūšiuoju atliekas“. Arba – kava bendradarbiui. Ja galėtumėte pavaišinti, jei matytumėte, kad bendradarbis rodo gerą pavyzdį arba įkvepia rūšiuodamas atliekas. Tiktų ir edukacinė valandėlė: kalbėtis galima, bet tik ne moralizuojant. Tai galėtų būti ir darbdavio užsakyta paskaitėlė savo darbuotojams. Nepakenktų ir pasidalinimas savo vertybėmis ir pavyzdžiu su aplinkiniais. O galbūt darbdavys galėtų įsteigti apdovanojimus rūšiuojantiems darbuotojams? Motyvuotų ir skelbimas įmonėje, pavyzdžiui, „Mes rūšiuojame atliekas“.
