Šiais metais radijo stoties „Tau“ eteryje nuskambėjo laida „Kauno plokštelių fabrikas“, šeštadieniais 14 val. 102.9 FM bangų ruože pasakojanti apie Kauno miesto istoriją. Pirmo sezono dėmesio centre – XX a. 6 deš. pabaiga ir 7 deš. pradžia – Nikitos Sergejevičiaus Chruščiovo valdymo laikotarpis, dar vadintas „Atšilimu“. Apie jį, jo muziką pasakoja Kauno miesto gidas, VšĮ „Unikalus paveldas“ direktorius Jonas Oškinis ir kolekcininkas, muzikinės dalies redaktorius Linas Turauskas.
Chruščiovo valdymo laikotarpis pirmajam laidos „Kauno plokštelių fabrikas“ sezonui pasirinktas ne šiaip sau. Tais metais, tai yra tarp 1954-ųjų bei 1964-ųjų Kaune, Žaliakalnyje buvo organizuota 78 apsisukimų per minutę greičio šelako plokštelių gamyba. Būtent restauruota jų muzika ir skamba visose „Kauno plokštelių fabriko“ laidose, daugelis kompozicijų – pirmą kartą šiuolaikinio radijo eteryje. Plokštelėmis maloniai pasidalino kolekcininkai kauniečiai Jonas Palys ir Česlovas Lesevičius bei kolega Tautvydas Paulius Laurinaitis.
Chruščiovo reformos
Laidoje atskleidžiama, kad iki Chruščiovo laikų pagrindiniu Tarybų Lietuvos plėtros modeliu buvo pasirinktas sunkiosios pramonės vystymas, neatsižvelgiant į vietos sąlygas ir pageidavimus, ir į tai buvo mestos didelės lėšos. 1948 metais Tarybų Lietuva jau pasiekė ikikarinį pramonės produkcijos gamybos lygį. Atsirado naujos gamyklos gaminusios viską nuo laivų iki Lietuvą garsinusių Šiaulių dviračių „Ereliukas“. Vilniuje pastatyta elektros variklių gamykla „Elfa“ kaip pamatysime vėliau sukūrusi tikrą konkurentą mūsų plokštelėms – juostinį magnetofoną „Spalis“.
Kaune atstatytos tekstilės gamyklos, metalo fabrikai „Metalas“ ir „Neris“. iš kolektyvizuotų kaimų žmonės kraustėsi gyventi į miestus. Čia persikėlusiųjų skaičius augo taip sparčiai, kad rasti kur gyventi tapo labai sudėtinga. Trijuose didžiuosiuose miestuose ( tame tarpe Kaune) nuo 1950 m. iki 1965 m. gyventojų skaičius išaugo 82 procentais. Tam, kad jie tuose miestuose galėtų pradėti gyventi prasidėjo masinės gyvenamųjų namų statybos pagal standartinius projektus.
Tais laikais įsigali dar viena taisyklė – Chruščiovas savo valdžioje rėmėsi ne senąja savo draugų ir konkurentų gvardija, o miestų, sričių ir respublikų komunistų partijos vadovybe arba „aparatu“. „Aparatas“ buvo pavargęs nuo Stalino laikų „represinių siurprizų“ ir norėjo ramaus, sotaus gyvenimo. Todėl ji Chruščiovą palaikė, o pastarajam pavyko iki 1958 metų pašalinti senuosius kolegas – Malenkovą, Kaganovičių, Bulganiną, Vorošilovą, Molotovą, ir netgi maršalą Žukovą. Aišku, stebėtina, kaip šita tendencija negaliojo Sovietinės Lietuvos ilgamečiui vadovui Antanui Sniečkui. Jis išsilaikė visą laiką nuo Stalino iki pat brandaus Brežnevo.
Vis dėlto respublikoms buvo suteikta savarankiškumo, nusistovėjo lietuvių ir rusų dvikalbystė, dažni tautinės kultūros elementai. Kūrėjai galėjo laisviau rinktis kūrinių temas, siužetus, pasakojimo būdus, o sustabarėjusį socialistinį realizmą modernizuoti naujomis raiškos formomis. Į oficialiąją kultūrą buvo grąžinti kai kurių garsių kūrėjų vardai ir jų kūrybinis palikimas (Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Balio Sruogos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Maironio ir kt.). Savo ruožtu, oficialiosios komunistų partijos gretas pildė lietuviai, juk jų 1955 metais LKP buvo tik 44 procentai.
Tarybų Lietuva vadovavo ir Kaliningrado srities ūkiui
Kalbant apie Lietuvą, nuo 1957 iki 1965 Tarybų Lietuvos ūkio vadovai sugebėjo, naudodamiesi naujomis formomis, labiau atsižvelgti į vietos poreikius ir šiek tiek sistemingiau bei sparčiau, nei visoje SSRS plėtoti ūkį. Lietuvos žinioje buvo per 80 proc. pramonės. Maskvoje buvo įsitikinta, kad Lietuvoje į gamyklas investuotos lėšos (skirtingai, nei kokioje Vidurinėje Azijoje) grįžta. Energingas premjeras Šumauskas, Lietuvai neabejingų žmonių iškėlimas į ūkio vadovus lėmė, kad Lietuva ėmė turėti ypatingus ryšius Maskvos ministerijose.
Dar vienos – 1957 metų ekonominės reformos metu Tarybų Sąjunga buvo padalinta į vadinamuosius „ekonominius administracinius regionus“. Ministerijos (buvę komisariatai) buvo panaikintos, vietoj jų sudarytos ekonominių teritorinių rajonų liaudies ūkio tarybos (rusiškai „sovnarchozy“). Keičiasi ir mūsų plokštelių fabriko nuosavybė – jis pereina Lietuvos TSR vietinės ir kuro pramonės ministerijos „Sovnarchozų“ idėja pradžioje labai patiko respublikų vadovams, nes kėlė jų statusą. Jos prižiūrėjo pačias įvairiausias visokios pramonės šakas… tame tarpe Kaune vykusią muzikinių plokštelių gamybą.
O progresas Lietuvoje, palyginus, vyko taip gerai, kad 1963 metais Lietuvos liaudies ūkio tarybai buvo pavesta vadovauti… ir Kaliningrado srities ūkiui. Tačiau kitur SSSR chruščiovinėms Liaudies ūkio taryboms nepavyko, kaip planuota, padidinti SSRS planinio ūkio produktyvumo. Todėl jos jau 1965 metais buvo panaikintos ir vėl įkurtos sąjunginės, sąjunginių respublikinės ir respublikinės ministerijos.
Nepavykus „kukurūzinei“ taktikai
Chruščiovo eros paskutiniai metai pasižymėjo didelėmis nesėkmėmis žemės ūkio sferoje. Ji baigėsi, kai 1964 m. rudenį buvo įvykdytas perversmas, ir Sovietų Sąjungos priekyje atsidūrė konservatyvių jėgų atstovas Leonidas Brežnevas. Chruščiovo nušalinimui iš esmės pritarė ir Sniečkus, ir kitas Tarybų Lietuvos elitas. Pasak Liongino Šepečio prisiminimų, 1964 metais iš CK Plenumo grįžęs Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus salėje susitikime su respublikos partiniu aktyvu džiaugsmingai sušuko „Teisybė nugalėjo!“. Prasidėjo „brandusis socializmas“ arba taip vadinama stagnacija…
Visą „Kauno plokštelių fabriko“ laidą „Chruščiovo laikai“ rasite čia:
https://www.facebook.com/105038854256584/videos/375636790065669
