Už išgelbėtą gyvybę, atgaivintą žmogų ir parodytą pavyzdį, kuomet pagalbą suteikti stabtelta, kai pagalbos šauksmo dar negirdėti, vakar Kauno apskrities policijos pareigūnui įteiktas medalis „Už nuopelnus“, o kartu su juo dirbusiai Lietuvos policijos mokyklos kursantei – vardinė dovana.
Lemtingas atsitiktinumas
Šiandien belieka tik spėlioti, jeigu staiga maršruto nebūtų pakeitusi pareigūno Ryčio Šlivinsko ir kursantės Indrės Stankevičiūtės porininkų pora, ar tarnybos būtų suspėjusios išgelbėti gęstančio vyro gyvybę. Tą lemtingąjį pirmadienio (vasario 22-osios – autor. pastaba) vakarą porininkai vyko į C kategorijos įvykį, priimti pareiškimo dėl patirtos žalos, Kauno rajone, Domeikavoje. „Jurbarko gatve vykome link Neries krantinės, tačiau, pamatę mūsų laukiančias spūstis, nusprendėme apvažiuoti ir į Domeikavą vykti kitu keliu – per Jonavos gatvę“, – apie tai, kaip atsidūrė laiku ir vietoje, pamena pareigūnas. Tai, kad kažkam galbūt reikia pagalbos, vykstantieji suprato pamatę ne tik žmonių sambrūzdį kelkraštyje, bet ir iš tolo mojančias rankas. „Važiuojant Jonavos gatve pastebėjome rankomis mojuojančius žmones, o artinantis – ir šalia jų gulintį. Nors pranešimo apie Jonavos gatvėje reikalingą pagalbą radijo ryšiu nebuvo gauta, tačiau iškart kilo mintis, gal kažkam sveikata pablogėjo, gal kažkas sumuštas. Tad įsijungėme švyturėlius ir nieko nelaukdami pervažiavome gatvę“, – pamena porininkai.
Gaivinti išmoko ne tik teoriškai, bet ir praktiškai
Kuomet pareigūno Ryčio paklausėme, kodėl jis pats nieko nelaukiant ėmėsi gaivinti kelkraštyje gulintį vyrą ir kaip žinojo, ką tiksliai daryti, pastarasis tik šypteli: „Išlipus iš tarnybinio automobilio pirma, ką pamačiau – gulinčio vyro pamėlusias lūpas ir stingstantį liežuvį. Puoliau gaivint instinktyviai, ne pirmą kartą tai darau, todėl, tikriausiai, net nesusimąsčiau, ką kita tokioje situacijoje daryti“, – apie net nekilusias abejones, ką daryti, pasakoja Rytis, prasitardamas, kad per beveik penkerius metus tarnybos tai jau aštuntasis asmuo, kurį jam teko gaivinti. Vieną ir per savo gimtadienį. „Kaip gaivinti, tiek teoriškai, tiek praktiškai mus mokė dar policijos mokykloje. Žinoma, ypatingai naudinga ir gyvenimiška patirtis, praktika. Kartais atrodo, kad tai jau moku daryti automatiškai – paliečiu pulsą, įvertinu, ar yra, ar nėra, praplėšiu krūtinę ir puolu gaivint“, – apie momentus, kuomet nėra laiko delsti ir galvoti, pasakoja pareigūnas.
Šypsena veide, bet gerklėje tarsi gumulas
Pareigūnas vyrą gaivino iki kol atvyko greitosios medicinos pagalbos medikai, o kartu buvusi kursantė nuolat telefonu bendravo su medikais, teikė informaciją apie būklę, perdavinėjo ir medikų nurodymus. Koks gi tas jausmas, kuomet supranti, kad žmogaus gyvybė gali būti tavo rankose? „Tą akimirką apie nieką negalvoji. Mintis viena – ar atsigaus. Tačiau va tas jausmas, kuomet tavo akyse žmogus atsigauna – jis… jis neapsakomas… Važiuoji, šypsaisi, tiesiog labai gera. Gera, nes galbūt būtent tu suteikei progą kažkam gyvent. Velniškai stiprus jausmas – šypsaisi, bet gumulas gerklėje“, – užplūstančias emocijas vis dar sunkiai nupasakoja Kauno pareigūnas. Jam antrina ir Lietuvos policijos mokyklos kursantė Indrė, kartu su pareigūnu dirbusi du mėnesius, sakydama, kad dar ir dabar džiaugiasi bei susigraudina prisimindama šį vasario nutikimą: „Tokiais atvejais supranti – esame reikalingi visuomenei.“
Kiekvieną dieną susikaupi iš naujo
Perdavę medikams vyrą, pareigūnas ir kursantė toliau sėkmingai vyko į iškvietimą Domeikavoje. Abu vieningai teigia – atlikome tai, ką ir turėjome atlikti. „Kiekviena diena nenuspėjama. Kiekvieną dieną kaupiesi, nusiteiki ir nuramini mintis iš naujo“, – apie mažą tradiciją į darbą vykti su kavos puodeliu, skambant muzikai ir taip save nuteikiant, kad visko tarnyboje gali būti, pasakoja Rytis.
Netikėtas įvertinimas
Vykdamas pas Kauno apskrities policijos viršininką, Patrulių rinktinės 2-osio kuopos 1-ojo būrio vyriausiasis patrulis Rytis Šlivinskas tiksliai nežinojo, kokio ir už ką apdovanojimo vyksta. Kolegos paliko mažą intrigą. „Neseniai sulaikiau mašinvagius, prieš tai užkardžiau narkotikų tašką. Nuoširdžiai galvojau, kad už tai“, – šypteli Rytis, nuolat svariai prisidedantis prie saugumo užtikrinimo Kauno mieste. „Kai tokią akimirką (apdovanojimą – autor. pastaba) padaro svarbia – labai gera“, – atsiėmęs pasižymėjimo ženklą „Už nuopelnus“ ir išskubėjęs į gimtąjį Radviliškio rajoną, kur leidžia laisvas nuo tarnybos dienas ir šiek tiek užsiima ūkio darbais, įvertinimu džiaugiasi pareigūnas.
Rodo pavyzdį, įkvėpimą, nusiteikimą
„Tokie pareigūnai kaip Rytis rodo pavyzdį, įkvėpimą ir nusiteikimą visai mūsų bendruomenei“, – teigia apdovanojimą už išgelbėtą gyvybę įteikęs Kauno apskrities policijos vadovas Mindaugas Baršys. Per nepilnus penkerius tarnybos metus šiam Patrulių rinktinės pareigūnui jau tris kartus patikėta kuruoti būsimų kolegų iš Lietuvos policijos mokyklos praktikas – įvesti į tarnybą, rodyti pavyzdį ir dalintis patirtimi. „Ko visada linkiu savo būsimiems kolegoms, kurių kuratoriumi esu? Iš tikrųjų, visų pirma, suprasti, kad tarnyba ne vien graži uniforma, gražūs ir nauji automobiliai. Kad tarnyba – tai, visų pirma, dažnai visapusiškai nelengvos dienos. Tikrai būna visko, visokių dienų. Todėl dažniausiai linkiu, susidūrus su pirmais sunkumais, niekada nenuleisti rankų. Ir, žinoma, ruošti save – supratimui ir suvokimui, kad ne visada viskas kasdienėje tarnyboje gražu“, – tokiomis mintimis meile darbui „gatvėje“ degantis pareigūnas dalinasi su būsimaisiais kolegomis.
