Žmogus nori būti laimingas. Dėl to jis darbuojasi, kaupia turtus, nori būti sveikas ir mylimas; siekdamas laimės, trokšta, kad visi jo norai išsipildytų, ir jei to neįvyksta, jaučiasi nelaimingas. Ką apie žmogaus laimę kalba Dievo žodis?
Pranašo Jeremijo knygoje skaitome: „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nuo Viešpaties nusigręžia. <…> Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats (Jer 17, 5. 7). Pranašas skelbia žmonėms pačią svarbiausią tiesą, ką reikia daryti, kad būtum laimingas – nesudėti savo vilčių į trapius žmones ir visiškai pasitikėti tik Dievu, kuris niekuomet neapvilia.
Jėzus, skelbdamas Evangeliją, mokė, koks turi būti laimingas žmogus. Evangelistas Lukas pateikia vieną iš tokių Jėzaus kalbų: „Palaiminti jūs vargdieniai… Palaiminti, kurie alkstate…. Palaiminti, kurie verkiate… Palaiminti, kai žmonės jūsų nekenčia, niekina ir atmeta dėl Žmogaus Sūnaus“ (Lk 6, 20–26). Neįsigilinus į šiuos Viešpaties žodžius, galima tiesiog pasipiktinti. Nejaugi, norint būti laimingam, būtinai reikia būti vargstančiam ir kenčiančiam visokias negandas?
„Palaiminti jūs vargdieniai.“ Ne dėl to palaiminti, kad daug ko stokojate, bet dėl to, kad labiausiai vertinate ne medžiagines, bet dvasines vertybes, ir Dievą. „Palaiminti, kurie alkstate.“ Ne dėl to palaiminti, kad neturite ko valgyti, bet kad labiausiai alkstate gyventi tiesoje ir vienybėje su Dievu. „Palaiminti, kurie verkiate.“ Ne dėl to palaiminti, kad sunkus jūsų gyvenimas, bet kad liūdite, matydami klestintį blogį. „Palaiminti, kai žmonės jūsų nekenčia… dėl Žmogaus Sūnaus.“ Buvimas krikščioniu neužtikrina, kad visuomet būsime vertinami; dažniau tai sukelia pasaulio vaikų priešiškumą.
Evangelijoje pagal Matą randame Jėzaus kalno pamokslą, kuriame plačiau gvildenama mums rūpima tema, kokie turime būti, kad būtume tikrai laimingi. Jėzus kalbėjo: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią. Palaiminti romieji…, alkstantys teisumo…, gailestingieji…, tyraširdžiai…, taikdariai…, persekiojami dėl teisumo. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 3–12). Šie Viešpaties palaiminimai yra tikros žmogaus laimės chartija. Juos turėtume dažnai apmąstyti, ypač kai būname gundomi ieškoti laimės kūriniuose.
Pasaulio vaikai mano, jog bus laimingi, jei bus turtingi, nestokos kūniškų malonumų ir išsipildys visi jų troškimai. Šito siekdami jie išvaikščioja visus klystkelius, bet tikros laimės taip ir nesuranda.
Šventasis Raštas moko, kad žmogus, trokšdamas būti laimingas, visų pirma turi mylėti Dievą ir žmones. Mylime Dievą, kai laikomės jo įsakymų; mylime žmones, kai jiems linkime ir darome gera, kartais net rizikuodami savo asmenine gerove. Pavyzdys galėtų būti mūsų tautiečiai, kūrę laisvą Lietuvą.
Prieš 107 metus Vasario 16-ąją Lietuva atkūrė savo valstybę. Lietuvos šviesuoliai įkūnijo ilgaamžį siekį – gyventi laisvoje valstybėje, išsaugoti ir puoselėti tautines vertybes — kalbą, kultūrą, tradicijas. Tačiau dėl Lietuvos laisvės reikėjo sudėti dideles aukas. Tai pirmaisiais Nepriklausomybės metais padarė mūsų savanoriai, gynę Lietuvą. Tai mūsų pokario partizanai. Tai neginkluoto pasipriešinimo dalyviai. Tai mūsų sąjūdiečiai, po penkiasdešimt nelaisvės metų atkūrę laisvą Lietuvą. Šių žmonių bendras vardiklis – meilė Tėvynei ir jos žmonėms. Jų gyvenimo kelias nebuvo lengvas, bet jie buvo laimingi, nes ėjo tikros meilės keliu. Pasitikrinkime, ar šiuo keliu einame ir mes. Ar mums tinka Viešpaties palaiminimai?
Kardinolas Sigitas Tamkevičius